Baãlas, Bèlas, semitų griaustinio, žaibo, audros, karo dievas; orų ir sezoninių lietų valdytojas. Vaisingumo simbolis. Savo Baalą turėjo kiekviena vietovė, giminė. Antrame tūkstantmetyje prieš Kristų kultas oficialiai pripažintas Egipte. Ramesidų epochoje Baalas simbolizavo šviesą. Nuo antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos pradėtas garbinti Sirijoje (čia Baalo kultas išnyko įvedus krikščionybę). 2–3 a. Palmiroje – vienas iš 3 pagrindinių dievų. Garbintas Finikijoje, Palestinoje. Helenizmo epochoje tapatintas su Dzeusu. Vaizduojamas kaip jautis arba karys su ietimi žaibu.
Baalas (smiltainio stela, Sirija, 15 a., Luvro muziejus Paryžiuje)