babtas (pagal Jungtinių Amerikos Valstijų išradėjo Isaaco Babbitto pavardę), antifrikcinis alavo arba švino lydinys su kitais metalais. Būna alavinis (83–89 % alavo, 7–12 % stibio ir 3–6 % vario), švininis (6–16 % alavo, 64–74 % švino, 13–17 % stibio, 1–3 % vario, kartais iki 2,25 % kadmio, iki 1,25 % nikelio, iki 1 % arseno, 0,2 % telūro) ir kalcinis (96–98 % švino, 0,35–1,15 % kalcio, 0,2–0,9 % natrio, kartais iki 0,2 % aliuminio arba 0,9 % magnio ir 2,5 % alavo). Turi mažą trinties koeficientą; tai lemia jo sandara (kieti metališkųjų junginių intarpai minkštame metale). Alavinis babitas laidesnis šilumai, atsparesnis korozijai ir dilimui negu švininis. Iš jo liejami daugiausia dyzelinių variklių, kompresorių alkūninių velenų guoliai. Švininis babitas lydosi aukštesnėje temperatūroje negu alavinis, bet yra už jį trapesnis. Iš jo liejami elektros variklių, turbinų, staklių, transmisijų guoliai. Kalcinis babitas atsparus smūgiams; tinka didelės galios variklių, geležinkelių transporto vagonų, tenderių guoliams lieti.
Babitas išrastas 1839.