Bachja ibn Pakuda (Baḥya ben Joseph ibn Pakuda, Bãchija ibn Pakudà) apie 1050 apie 1020, žydų filosofas.
Gyvenimo faktai
Gyveno Saragosoje. Buvo teisėjas. Rašė arabų kalba.
„Pamokymų apie širdies priedermes knyga“
Pagrindinis jo veikalas Pamokymų apie širdies priedermes knyga (apie 1080) buvo pirmas sistemingas žydų etikos kūrinys, jame ryšku Saadijos Gaono įtaka. Bachja ibn Pakuda žmogaus religines priedermes skyrė į kūniškas ir dvasines. Anot Bachjos ibn Pakudos, etinių taisyklių prasmė yra rasti pusiausvyrą tarp materialaus ir dvasinio. Tarnavimas Dievui neįmanomas be kūno ir dvasios harmonijos. Visas žmogaus gyvenimas turi atitikti Dievo įstatymus. Vidinis žmogaus pasaulis neturi prieštarauti jo paties veiksmams.
Aptarė dvasinio tobulėjimo pakopas, kurių aukščiausia yra žmogaus vienybė su Kūrėju. Jo mokymas apie sielą artimas neoplatoniškajam (Dievas davė žmogui protą, kad nepamirštų dangiškosios sielos kilmės). Gynė monoteizmą.
Dar parašė religinių eilėraščių (pijutim).
Įtaka
Veikalo vertimas į hebrajų kalbą (1161) paplito ir turėjo įtakos religinei mistinei žydų literatūrai bei vidurinių amžių poezijai. 19 a. viduryje knyga išversta į jidiš kalbą (išleista Vilniuje).
1455