Bãdenas (Baden), istorinė sritis Vokietijos pietvakariuose. Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pirmoje pusėje gyveno keltai, vėliau švabai. 1 a. Badeną nukariavo romėnai, 3 a. pradėjo veržtis alemanai, kurie apie 400 romėnus išstūmė. 748 Badeną nukariavo frankai (Pipinas Mažasis) ir sukrikščionino. Nuo 1112 Badenas buvo markgrafystė, 1806–1918 didžioji kunigaikštystė; jas valdė Zähringenų dinastija. Prasidėjus reformacijai, 16 a. tapo protestantiškas. 1528 mirus markgrafui Kristupui I suskilo į Baden-Durlacho markgrafystę šiaurėje ir Baden-Badeno kunigaikštystę pietuose (ši ilgainiui grįžo prie katalikybės). Per Trisdešimties metų karą (1618–48) ir 17 a. antros pusės Liudviko XIV įsiveržimus Baden-Durlachas neteko daugiau kaip 3/4 gyventojų. Suklestėjo valdant markgrafui Karoliui Frydrichui (1746–1811), kuris 1771 išmirus Baden-Badeno valdovų linijai abi Badeno dalis suvienijo. Nuo 1815 Badeno didžioji kunigaikštystė – suvereni Vokietijos sąjungos narė. 1818 priėmė konstituciją, 1835 su Prūsija pasirašė muitų sąjungą, rėmė Prūsijos kovą dėl Vokietijos suvienijimo. Per 1918 revoliuciją paskutinis Badeno didysis kunigaikštis Frydrichas II atsisakė sosto, pagal 1919 konstituciją Badenas tapo Vokietijos žeme; 1933–45 buvo Trečiojo reicho apygarda. Po II pasaulinio karo padalytas į Jungtinių Amerikos Valstijų ir Prancūzijos okupacines zonas (Badeno-Viurtembergo ir Viurtembergo-Hohencolerno), jos po 1951 12 referendumo suvienytos į Badeno-Viurtembergo žemę.
1104