Bãdeno kultūrà, eneolito archeologinė kultūra (archeologinė kultūra).
Buvo paplitusi 3400–2800 pr. Kr. dabartinėje Austrijos, Čekijos, Slovakijos, buvusios Jugoslavijos šiaurės vakarų ir šiaurės, Rumunijos vakarų ir Užkarpatės Ukrainos teritorijoje. Pavadinta pagal Šveicarijos miesto Badeno vardą (1892 čia tirtas Königshöhlės urvas). Skiriami trys laikotarpiai: ankstyvasis (Bolerázo), vidurinysis (klasikinis Badeno) ir vėlyvasis (Bronocicės).
Žmonės gyveno įtvirtintuose piliakalniuose arba upės terasose ar kyšuliuose įsikūrusiose gyvenvietėse, iki 3,5 × 4,5 m dydžio pusiau žeminėse su nuožulniu stogu; židiniai glaistyti moliu. Vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, iš dalies žvejyba ir medžiokle. Lydė metalą; rasta akmeninių lydymo formų. Naudojo trikampius durklus su skyle kotui įtvirtinti, akmeninius kirvius. Būdinga pilkoji keramika. Mirusieji laidoti dažniausiai grupiniuose kapuose su žmonių ir gyvulių paaukojimais. Badeno kultūrą pakeitė Vučedolio kultūra.
Badeno kultūros įtvirtinto piliakalnio rekonstrukcija