baigtiniai skirtumai
baigtniai skrtumai, funkcijos pokyčiai, kai jos argumentas kinta diskrečiai. Funkcijos f(x) pirmosios eilės baigtiniu skirtumu vadinamas jos pokytis Δf(x) = f(x + h) – f(x), kai h pastovus. Analogiškai apibrėžiamas antrosios eilės baigtinis skirtumas: Δ2f(x) = Δf(x + h) – Δf(x) = f(x + 2h) – 2f(x + h) + f(x), …; n eilės baigtinis skirtumas: ; čia – derinių skaičius. Neribotai mažinant h iš funkcijos baigtinių skirtumų galima gauti tos funkcijos atitinkamos eilės išvestinę (jei ji egzistuoja): . Lygtys, kuriose yra baigtiniai skirtumai, vadinamos skirtuminėmis lygtimis. Jų bendrasis pavidalas F(x, f(x), Δf(x), …, Δnf(x)) = 0, arba (atitinkamai pertvarkius) F1(x, f(x), f(x + h), …, f(x + nh)) = 0; pastarojo pavidalo skirtuminės lygtys yra analogiškos diferencialinėms lygtims. Paprasčiausios iš jų Δf(x) = φ(x) sprendinys analogiškas integralui. Tiesinės homogeninės skirtuminės lygties su pastoviais koeficientais f(x + n) + a1f(x + n – 1) + … + anf(x) = 0 sprendinys paprasčiausiu atveju, kai vadinamos charakteringosios lygties λn + a1λn–1 + … + an–1λ + an = 0 šaknys λ1, …, λn skirtingos, yra +… + ; Ck – bet kokios konstantos. Baigtiniai skirtumai apibendrinami imant bet kurią skirtingų skaičių seką x0, x1, …, xn ir sudarant vadinamus padalytuosius skirtumus Δ(f; x0, x1) = , …, Δn(f; x0, x1, …, xn) = . Baigtinių skirtumų teoriją kartu su matematine analize plėtojo I. Newtonas, B. Tayloras, L. Euleris, J. H. Poincaré. Baigtiniai skirtumai taikomi funkcijų interpoliavimui, skaitiniam diferencijavimui ir integravimui, apytiksliam diferencialinių lygčių sprendimui.