baigtnių elemeñtų metòdas, apytikslio matematinės fizikos uždavinių sprendimo metodas, pagrįstas tiriamojo kūno skaidymu į paprastos formos elementus (trikampius, stačiakampius, prizmes), sujungtus mazgais. Mazgais laikoma elementų viršūnės, kartais ir taškai briaunų viduryje. Kiekviename elemente pagrindinės ieškomosios funkcijos (tos, kuriomis išreiškiamos visos kitos funkcijos) aproksimuojamos daugianariais; tų daugianarių nežinomi koeficientai yra šių funkcijų reikšmės mazguose, t. p. dažnai ir jų dalinių išvestinių reikšmės. Diferencialinės ir funkcinės lygtys, nusakančios nagrinėjamą kūno būseną, pakeičiamos visuma algebrinių lygčių, sudaromų kiekvienam elementui. Atskirus elementus į vientisą sistemą sujungia elementų ryšio (mazgų pusiausvyros) lygtys. Gaunama algebrinių lygčių sistema; ją išsprendus nustatomos aproksimuojančiųjų funkcijų reikšmės mazguose. Iš šių reikšmių randamos visos funkcijos. Gauti apytiksliai skaičiavimo rezultatai prireikus patikslinami skirstant kūną į mažesnius elementus. Baigtinių elementų metodas plačiai taikomas kietojo deformuojamojo kūno mechanikoje, daugiausia 3 jo pagrindinės formos: pusiausvirų, geometriškai darnių ir hibridinių (mišrių) elementų metodai. Baigtinių elementų metodas pradėta taikyti 20 a. viduryje. Pradininkai: Rayʼus Williamas Cloughas ir Haroldas Clarkas Martinas (Jungtinės Amerikos Valstijos). Matematiškai baigtinių elementų metodą pagrindė Vadimas Kornejevas (Rusija); jis atrado baigtinių elementų metodo ryšį su variaciniais Ritzo ir Galiorkino metodais.
1818