Baikãlas (Байкал, Baikal), ežeras Rusijoje (Buriatijoje ir Irkutsko srityje), Vidurio Sibiro pietuose. Plotas 31 500 km2, ilgis 636 km, didžiausias plotis 79,4 km, didžiausias gylis 1620 m (giliausias ežeras pasaulyje), vidutinis – 730 metrų. Vandens tūris 23 000 km3 (1/5 pasaulio paviršinio gėlo vandens). Paviršiaus altitudė 456 metrai.
Baikalas yra gilioje tektoninėje (riftinėje) įduboje, susidariusioje paleogeno pabaigoje. Iš visų pusių jį supa kalnai (Primorės kalnagūbris, Baikalo kalnagūbris, Barguzino kalnagūbris, Chamar Dabano kalnagūbris). Didžiausios įlankos: Barguzino, Čivyrkujo, Provalo. Didžiausias pusiasalis – Sviatoj Nosas. 27 salos, didžiausia – Olchono sala (lietuvių tremties vieta). Į Baikalą įteka 336 upės; didžiausios: Selenga, Barguzinas, Aukštutinė Angara, Turka. Išteka Angara. Užtvenkus ją (1956; pastatyta Irkutsko hidroelektrinė) Baikalo vandens lygis pakilo 1 metru. Vandens lygis aukščiausias rugpjūtį–rugsėjį, žemiausias kovą–balandį; vidutinė metinė amplitudė 0,8–1,4 metro. Vanduo labai skaidrus, mažai mineralizuotas, turi daug deguonies. Vandens paviršiaus temperatūra rugpjūtį 9–12 °C (pakrantėse iki 20 °C), daugiau kaip 250–300 m gylyje nuolat apie 3,5 °C. Užšąla sausio–gegužės mėnesiais (ledo storis apie 1 metrą).
užšalęs Baikalas
Baikalo augaliją sudaro apie 600 rūšių, gyvūniją daugiau kaip 1200 rūšių; 3/4 gyvūnų rūšių endeminės (Baikalo ruonis, Baikalo omulis, golomianka). Žvejojami omuliai, kiršliai. Ežeras laivybinis; žiemą – automobilių kelias. Plukdoma mediena.
Pakrančių didžiausi miestai: Sliudianka, Baikalskas. Prie Baikalo (Listviankoje) veikia Rusijos mokslų akademijos Sibiro skyriaus Limnologijos institutas (įkurtas 1961).
Baikalas
Baikalas – pasaulio paveldo vertybė. Pakrantėse yra Barguzino, Baikalo rezervatai, Pabaikalės nacionalinis parkas. Palei pietinį krantą eina Transsibiro magistralė, šiaurine pakrante – Baikalo–Amūro magistralė. Turizmas.
1877–80 Baikalą kompleksiškai tyrė J. Čerskis; sudarė pirmąjį jo krantų geologinį žemėlapį.
3021