bajõrų savvalda, Rusijos imperijos bajorų luominės institucijos. Nustatyta Bajorų privilegijų raštu (1785). Pagal jį kas trejus metus gubernijos ir apskrities bajorų susirinkimai rinkdavo bajorų vadovą, teismą, apskrities viršininką (ispravniką), policijos valdybą, kitus luominius pareigūnus.
Bajorų savivalda buvo pritaikyta ir Lietuvos (Rusijai ją 1795 prisijungus) bajorams palikus senąsias jų luomines institucijas, bet atėmus politinę valdžią. Nepasitikėdama Lietuvos bajorais Rusijos vyriausybė dalį luominių pareigūnų skirdavo. Apskrities ir gubernijos (nuo 1801) seimeliai (susirinkimai) rinko apskrities ir gubernijos bajorų vadovus (pagal tradiciją neoficialiai vadintus ir maršalkomis), apskrities komisarus (viršininkus; 1797–1817 ir nuo 1826 buvo skiriami), teismus (nuo 1852 skiriami), policijos valdybos asesorius (1797–1801 skiriami visi, nuo 1826 – pusė).
Iš pradžių Lietuvos bajorai rinkdavosi kasmet, nuo 1802 – kaip Rusijoje (kas trejus metus). Nuo 1835 rinkimai į bajorų savivaldą buvo dar labiau suvaržyti. 1815 Vilniaus bajorų susirinkime neoficialiai buvo svarstomas Lietuvos valstybingumo atkūrimas, o 1817 ir 1837 – baudžiavos panaikinimas. Už tai gautas caro papeikimas.
Bajorų savivalda Lietuvoje oficialiai panaikinta 1863. Jos pareigūnai gynė savo luomo bei dvarininkų interesus, bet rėmė ir reformas. Jų požiūris į Rusijos vyriausybę svyravo nuo konformizmo iki politinės opozicijos ir ginkluotos kovos per 1863–1864 sukilimą.
683