bajõrų vadõvas, bajõrvedis, Rusijos imperijos bajorų luominės organizacijos pareigūnas.
Bajorų vadovo instituciją reglamentavo imperatorės Jekaterinos II 1785 Bajorų privilegijų raštas. Bajorų vadovas pirmininkavo bajorų susirinkimuose, tarpininkavo tarp caro administracijos ir bajorų sprendžiant luomo klausimus. Ir gubernijos, ir apskrities bajorų vadovai buvo pavaldūs gubernatoriui; apskrities bajorų vadovas nebuvo pavaldus gubernijos bajorų vadovui.
Rusijos imperijai per Abiejų Tautų Respublikos III padalijimą (1795) prisijungus Lietuvą apskrities (pavieto) maršalka buvo prilygintas Rusijos apskrities bajorų vadovui (1804 įsakas); nuo 1801 pradėtas rinkti gubernijos bajorų vadovas. Nuo 1802 bajorų vadovas buvo renkamas kas trejus metus. 1863 Lietuvoje panaikinus bajorų savivaldą bajorų vadovas būdavo skiriamas. Pareigybė išliko iki 1915. Už dalyvavimą 1861–62 politiniame judėjime ir 1863–1864 sukilime nemaža bajorų vadovų buvo represuota.
683