bendra bakterijų sandara: 1 – citozolis, 2 – ribosoma, 3 – DNR grandinė nukleoide, 4 – plazmidė, 5 – žiuželis, 6 – plazminė membrana, 7 – ląstelės sienelė, 8 – kapsulė, 9 – fimbrijos
žarninė lazdelė (Escherichia coli)
salmonelės (Salmonella)
baktèrijos (gr. baktērion – lazdelė), prokariotiniai organizmai, priklausantys monerų (Monera) karalystei. Nustatyta apie 5000 rūšių. Bakterijos skirstomos į 12 grupių (pagal aminorūgščių, glicino ir cisteino, porų skaičių 16S rRNR molekulėje), šios į 33 sekcijas (pagal morfologinius ir fiziologinius požymius). Dauguma bakterijų yra vienaląstės, rečiau – daugialąstės, 1–10 µm ilgio, matomos ir optiniu mikroskopu. Forma įvairi. Tiesios lazdelės, cilindro pavidalo bakterijų ląstelės vadinamos bacilomis, lenktos lazdelės – vibrionais, rutulio formos – kokais (diplokokais, tetrakokais, streptokokais, stafilokokais), trumpos spiralės pavidalo – spirilomis, ilgos spiralės – spirochetomis. Dalis bakterijų yra kitokių, ne visada taisyklingų, formų (žvaigždės, riestainio, trikampio). Bakterijos ląstelę dengia sienelė, kurioje yra glikopeptido. Jo molekulių grandinės sudarytos iš unikalių aminodisacharidų, susijungusių peptidiniais ryšiais.
Peptidoglikano kiekis ląstelės sienelėje lemia skirtingą bakterijų dažymąsi Gramo metodu. Jeigu peptidoglikano sluoksnis yra didelis, ląstelės sienelė dažosi Gramo metodu ir bakterijos vadinamos gramteigiamomis, jei mažas – sienelė beveik nenusidažo ir bakterijos vadinamos gramneigiamomis. Kai kurių bakterijų ląstelės sienelę dengia kapsulė ir (arba) gleivių sluoksnis, saugantis nuo pirmuonių, fagocitų, išdžiūvimo ar kitų nepalankių veiksnių. Judrios bakterijos turi plonas išaugas – žiuželius (lotynų kalba flagella), kurie sudaryti iš baltymo flagelino. Sraigtiškai sukdamiesi žiuželiai leidžia bakterijoms lėtai judėti. Bakterijų paviršiuje yra trumpų išaugėlių – fimbrijų, kurios padeda joms tvirtintis prie įvairaus substrato. Ląstelės viduje yra citoplazma, kuri apsupta plazminės membranos, reguliuojančios medžiagų srautus į ląstelės vidų ir iš jos. Citoplazma sudaryta iš pusiau skystos terpės citozolio, kuriame yra daug ribosomų. Jose vyksta baltymų sintezė. Bakterijos neturi tikro branduolio. Jo funkcijas atlieka nukleoidas – žiedo pavidalo deoksiribonukleorūgšties (DNR) molekulė. Gali būti kelios mažesnės žiedinės DNR molekulės – plazmidės. Fotosintetinančios bakterijos, pvz., melsvabakterės (Cyanobacter), turi šviesai jautrių pigmentų, išsidėsčiusių uždarų, plokščių diskų formos membranose – tilakoiduose. Įvairios bakterijos skiriasi medžiagų apykaita. Vienų rūšių bakterijos kvėpuoja aerobiškai, kitų – anaerobiškai. Kvėpuojančios tik laisvu deguonimi vadinamos obligatiškai aerobinėmis, deguonį imančios tik iš organinių ar neorgananinių medžiagų – obligatiškai anaerobinėmis, arba (jei naudoja ir molekulinį deguonį) fakultatyviai anaerobinėmis. Kai kurios aerobinės bakterijos, kai terpėje yra polisacharidų ir Fe, Mn, P druskų, gamina įvairiaspalves (raudonas, geltonas, rudas) dažomąsias medžiagas (pigmentus). Bakterijos gyvena visur, kur yra reikiamų maisto medžiagų (organinių ar neorganinių): dirvožemyje, vandenyje, augalų ir gyvūnų organizme. Turėdamos tinkamą energijos šaltinį bakterijos sintetina visas reikalingas medžiagas. Kai kurios rūšys gali gyventi karšto vandens telkiniuose, kaistančio mėšlo ir pūdymų krūvose (termofilinės), druskožemiuose ir sūriame vandenyje (halofilinės), žemės poliarinių sričių ir šaltuose dirvožemiuose bei vandens telkiniuose, net ant ledo ar sniego (psichrofilinės), rūgščiose (acidofilinės) ir šarminėse (alkalofilinės), didelio atmosferos slėgio (barofilinės) terpėse. Nemažai bakterijų rūšių prisitaikiusios gyventi minėtomis nepalankiomis sąlygomis, todėl vadinamos tolerantiškomis. Dauguma bakterijų yra saprofitinės, bet yra ir patogeninių, sukeliančių infekcines ligas. Kai kurios saprofitinės bakterijos, labai dideliais kiekiais patekusios į virškinamąjį traktą, sukelia apsinuodijimus, vadinamus toksinėmis infekcijomis, arba intoksikacijomis. Išskyrus kelias rūšis, rutulinės bakterijos yra nejudrios, o lazdelinės gali būti nejudrios ir judrios. Kai kurios juda išskirtose gleivėse, dauguma – virpindamos žiuželius, prisitvirtinusius po 1 viename gale (monotrichai), pluoštais (lofotrichai), po 1 abiejuose galuose (amfitrichai) ir aplink visą ląstelę (peritrichai). Dažniausiai bakterijos dauginasi persismaugdamos pusiau ir kas 20–30 min skildamos į 2 antrines ląsteles. Kai kurios bakterijos dauginasi pumpuravimo, lytinės konjugacijos būdu. Bakterijos svarbios medžiagų apytakai gamtoje. Skaidydamos baltymus, riebalus, angliavandenius bei jų darinius sukelia puvimą bei rūgimą, gyvūnų, augalų ir mikroorganizmų susintetintus organinius junginius suskaido į neorganinius: C, N2, O2, P, K, Na, Cl, S ir kitus, kuriuos pasisavina aukštesnieji ir žemesnieji augalai, valo nutekamuosius vandenis ir dirvožemį. Kai kurios bakterijos iš atitinkamų organinių junginių gamina aminorūgštis, alkoholius, pieno, propiono ir kitas rūgštis, vitaminus, antibiotikus. Užaugintomis grynomis jų kultūromis rauginama grietinė, pienas, varškė, sūriai, gaminami vaistai. Atrinkus bakterijų biotipus, kuriuose vyksta fermentų supersintezė, gaminami fermentiniai preparatai (proteazė, amilazė, β galaktozidazė, lipazė, pektinazė). Pektinazę sintetinančios bakterijos naudojamos pluoštui greičiau atskirti nuo linų, kanapių, džiuto medienos (spalių). Autolitotrofinės bakterijos padeda iš uolienų išgauti kitos fragmentacijos (skildamos į atskiras daleles) metalus (Fe, Au, Cu, Mn, Mo), o asimiliuojančios angliavandenilius iš giluminių žemės telkinių – naftą ir dujas. Bakterijas tiria mikrobiologijos skyrius – bakteriologija.
3009
2257