balãdė (pranc. ballade < vėlyv. lot. ballo – šoku), dainuojamosios tautosakos žanras. Lyrinis epinis kūrinys, vaizduojantis dramatiškas kolizijas asmens, šeimos ar visuomenės gyvenime. Viduriniais amžiais Provanse taip buvo vadinama šokio, ratelio trumpa strofinė daina su refrenu. Nuo 15 amžiaus baladėmis vadinamos herojiškos, legendinės, istorinių, fantastinių siužetų škotų ir anglų dainos. T. Percy knygoje Senosios anglų poezijos paminklai (Reliques of Ancient English Poetry 1765, papildyta 1767, 1775, 1794) paskelbtos škotų baladės sužadino susidomėjimą šiuo žanru. 19–20 amžiuje pasirodė anglų, vokiečių, danų, švedų ir kitų tautų liaudies baladžių rinkinių. Skiriama maginių, mitologinių, istorinių, nuotykių, riterių, legendų, mįslių ir kitos baladžių grupės. Baladžių gausu germanų, romanų, slavų, finougrų tautosakoje.
Lietuvių baladės
Lietuvių liaudies kūrybai šis žanras nebūdingas. Užrašyta daugiausia dzūkų ir suvalkiečių baladžių. Keliasdešimt baladžių tarptautinių tipų perimta iš slavų folkloro. Jos nuo tradicinių lietuvių dainų skiriasi šiurkščiu, žiauriu siužetu, svetimžodžiais. Kaip ir kitų tautų, lietuvių liaudies baladžių pagrindinė tema – individualus žmogaus likimas. Daugiausia yra šeimos ir meilės baladžių.
Šeimos baladėse parodytas žiaurus anytos elgesys su marčia ar vyro su žmona: ji paverčiama medžiu, jai nukertama galva (Siuntė anyta jauną martelę, Išjojo Danila į didžią vainelę, Išjojo ricierėlis vainelėn vajavoti). Populiariausia yra baladė apie Ulijoną, pagrįsta brolio nuodijimo, bausmės motyvais. Kartais šeimos baladėse vaizduojama netikėta mirtis (Išjojo karaliūnas į girią medžioti, Aš nujojau į Krajiną, Išjoj Jasius ant vainos), meilės – žmonos ar vyro mirtis (Žinau žinau, niekam nesakau, Per pušynėlius, per eglynėlius, Ramus mano žirgas), nužudymas dėl suviliojimo ar keršto (Suskaudėjo Onytei galvelę, Dunojaus mieste žydelka našlė, Sušvilpino kazokėliai), karo – kareivio žūtis, virtimas ąžuolu, dramatiškas sugrįžimas, artimųjų neatpažinimas (Žalioj girioj, lygioj lankoj, Visi bajorai į Rygą jojo, Apie našlę ir kazoką, besiprašantį pernakvoti, Žentas uošvės nepažino). Baladėse istoriniai įvykiai, šeimos, nacionaliniai, socialiniai santykiai atsiskleidžia netikėtose dramatiškose situacijose. Tam tikros baladės buvo dainuojamos per gavėnią, vestuves. Graudumu, tragiškumu jos dera su apeigų nuotaika.
Lietuvių liaudies baladės lyriškos, turi išplėtotą įžangą; jose gausu kartojimų, laipsniavimų, paralelizmų, deminutyvų (Dar gaideliai negiedojo, Visi bajorai į Rygą jojo, baladė apie tris gegutes, gegute pavirtusią dukterį).
P: Šimtas liaudies baladžių Kaunas 1941. L: J. Balys Lietuvių liaudies baladės: Motyvų apžvalga ir palyginimai Kaunas 1938, Lithuanian Narrative Folksongs: A Description of Types and a Bibliography Washington 1954.
2906
Lietuvių baladžių muzika
Lietuvių liaudies baladžių melodijos raiškios, plastiškos. Ritmika, dermija turtinga. Vyrauja 3 dalių metras. Tempas lėtas arba vidutinis. Baladės dainuojamos vienbalsiškai arba daugiabalsiškai polifoniškai (šiaurės rytų aukštaičių sutartinės), kai kurios – dialogu. Lietuvių kompozitoriai balades harmonizavo, vartojo kūriniuose.
1352