Balaklãvos mšis, Krymo karo (1853–56) mūšis. Įvyko 1854 10 25 šiauriau Balaklavos (nuo 1957 Sevastopolio dalis) tarp Didžiosios Britanijos (20 000 karių; vadas feldmaršalas FitzRoy Jamesas Henry Somersetas), Prancūzijos (7000 karių; vadas maršalas F. Canrobert), Osmanų imperijos (1000 karių) ir Rusijos (25 000 karių; vadas generolas Pavelas Liprandi) karinių pajėgų. Didžioji Britanija mūšyje panaudojo 41, Rusija – 78 artilerijos pabūklus.
Siekdama užimti Balaklavos miestą (jame buvo įsitvirtinę britų kariai) Rusijos kariuomenė pradėjo puolimą. Svarbiausi mūšio epizodai: 1) Rusijos pajėgos pasiekė sąjungininkų stovyklos priekinius įtvirtinimus; 2) kautynės tarp rusų lengvosios kavalerijos (husarų) brigados ir britų sunkiosios kavalerijos brigados; 3) Didžiosios Britanijos 93‑ojo pėstininkų pulko (škotų) gynyba ir 4) britų lengvosios kavalerijos brigados sėkminga ataka. Balaklavos mūšis baigėsi Didžiosios Britanijos ir sąjungininkų pergale (rusų pajėgos buvo priverstos pasitraukti). Po mūšio britams nepavyko užimti Sevastopolio, o Rusijos kariuomenė nesugebėjo tęsti puolimo prieš sąjungininkų pozicijas, 11 05 ji pralaimėjo Inkermano mūšį.
Balaklavos mūšis (aliejus, 1894, dailininkas Richardas Catonas Woodvilleʼis)
Balaklavos mūšyje sąjungininkų karių žuvo 615, Rusijos – 627. Mūšio vieta vėliau pavadinta Mirties slėniu (jame 1856 pastatytas paminklas žuvusiems britų kariams, yra šių karių kapinės).