badai, praktinės ir dekoratyvinės paskirties interjero įrangos dirbiniai. Pagal konstrukciją skirstomi į karkasinius (rėminius) ir korpusinius (dėžinius); stalai yra atskiros tarpinės grupės. Pagal mobilumą yra stacionarieji (iškalti iš akmens, įmontuoti į sieną) ir kilnojamieji, pagal paskirtį – sėdimieji (kėdės, suolai, krėslai, foteliai), gulimieji (lovos, ložės), valgomieji (stalai, staleliai), pagal gamybos pobūdį – unikalieji ir serijiniai. Šiuolaikiniai baldai pagal pritaikymo sritį skirstomi į buitinius (butų, viešbučių, poilsio namų) ir specialiuosius (biurų, mokyklų, valgyklų, ligoninių). Originalūs baldai vadinami juos sukūrusių žymių dailininkų pavardėmis (Boulle’io baldai, Chippendale’io baldai, Hepplewhite’o baldai, Simmlerio baldai, Sheratono baldai, Jacobo baldai, Thoneto baldai), kartais baldų gamybos centrų pavadinimais (Dancigo baldai, Kolbuszowos baldai, Vienos baldai). Karkasiniai baldai konstruojami iš rėmo, prie kurio tvirtinamos kitos dalys – kojos, pasostės, atkaltės, minkštosios dalys. Tai – visi sėdimieji, gulimieji baldai, pertvaros (širmos, ekranai), iš visų pusių atviros lentynos (etažerės, stelažai). Korpusinių baldų pagrindinė dalis – dėžė; prie jos montuojamos kojos, durelės, lentynėlės, stalčiukai (spintos, skrynios, sekreterai, biurai, kabinetai). Vienos paskirties patalpų baldai būna vieno stiliaus, sudaro komplektą (svetainės, vaikų kambario, valgomojo, darbo kambario baldai). Baldų forma ir plastinė raiška visais laikais priklausė nuo visuomenės raidos lygio, jos poreikių, galimybių, skonio, geografinės padėties, nacionalinių tradicijų, technikos ir mokslo išradimų, vyraujančio dailės stiliaus.
baldai. Gimininio gentinio laikotarpio: 1 – ložė, 2 – taburetė, 3 – sostas; senovės Egipto: 4 – lova, 5 – neštuvai, 6 – kėdė; Persijos: 7 – sostas; senovės Graikijos: 8 – klismas, 9 – ložė, 10 – stalelis; Etrūrijos: 11 – sostas; senovės Romos: 12 – stalas, 13 – sostas, 14 – sudedamoji taburetė (kurulinė kėdė); Bizantijos: 15 – sostas; romaniniai: 16 – spinta, 17 – skrynia (Prancūzija, 13 a.); gotikiniai: 18 – bufetas (Prancūzija, apie 1422–53), 19 – krėslas (Prancūzija, 15 a.); renesansiniai: 20 – Strozzi kėdė (Italija), 21 – kasonė (Italija), 22 – kurulinis krėslas (Venecija); barokiniai: 23 – Boulle’io stiliaus komoda (Prancūzija), 24 – krėslas (Prancūzija); rokokiniai: 25 – komoda (Prancūzija), 26 – krėslas (Prancūzija); klasicistiniai: 27 – komoda (Vokietija), 28 – krėslas (Prancūzija); ampyriniai: 29 – lova (Prancūzija), 30 – konsolė (Prancūzija); bydermejerio stiliaus: 31 – baldų komplektas (Viena, 1830); modernistiniai: 32 – krėslas (architektas A. H. H. Aalto), 33 – stalas (Bauhausas, Weimaras, 1919–23), 34 – kėdė (architektas L. Miesas van der Rohe, 1926), 35 – krėslas (architektas Eero Saarinenas)
Istorinė apžvalga
Baldai atsirado dar gimininėje gentinėje visuomenėje. Pirmieji baldai buvo montuojami iš atramų ir perdangų. Senovės Egipte sukurtos 3 pagrindinės baldų rūšys: karkasiniai (seniausi), korpusiniai baldai ir trikojės taburetės bei stalai su 1, 3, 4 kojomis (stalas). Baldai buvo gaminami iš įvairių medžių rūšių, drožinėjami, inkrustuojami (medžiu, fajansu, stiklu, metalu, brangakmeniais). Senovės graikai tobulino baldus, siekė padaryti juos funkcionalesnius ir patogesnius. Buvo sukurta įvairių dydžių kėdžių (kėdė), stalų, skrynių, puoštų drožinėtais akanto, meandro, palmetės ornamentais. Itin išplito lengvos ložės aukštomis kojomis žvėrių letenų pavidalo galais. Senovės Romoje tęstos graikų baldų tradicijos. Etruskų pavyzdžiu baldai pradėti lieti iš metalo. Puošnūs ir sudėtingi buvo Bizantijos baldai, kurti dažniausiai imperatoriaus rūmams. Pasitelkta antikos laikų patirtis, sekta Artimųjų Rytų provincijų prabanga (dažna brangakmenių ir dramblio kaulo plokštelių apdaila). Ankstyvaisiais viduramžiais daryti paprasti, lengvai transportuojami baldai (skrynios, sudedamosios kėdės, maži stalai). Romaninio stiliaus baldai kresnų proporcijų, masyvūs, sukalti iš storų lentų, dažnai puošti kiaurapjūviu ir metaliniais apkaustais.
Gotikos laikais, kintant gyvenimo būdui ir įsitvirtinant riterių luomui, didėjo baldų poreikis. Jie jau nebuvo prabangos daiktai. Baldai tapo lengvesni, grakštesni, ištęstų proporcijų, gausiai puošti gotikinės architektūros motyvų, susivijusių augalų, trilapių, masverkų, heraldinių ženklų drožiniais.
Renesanso epochoje baldų madas diktavo Italija. To meto baldai harmoningų proporcijų, taisyklingos simetrinės kompozicijos, tektoniški, puošti inkrustacija, tapyba, horeljefine drožyba. Dekore vyravo antikiniai ornamentai, hermos, atlantai, maskaronai, groteskas, architektūros motyvai. Italijoje sukurta naujų tipų krėslų ir kėdžių, vienaukštis kredensas, Prancūzijoje – dviaukštė indų spinta.
Baroko laikotarpio baldų centras – Prancūzija, karaliaus dvaras. Plintant dvarų kultūrai ypač puošnūs baldai daryti monarchams ir aristokratams. Barokiniai baldai tęsė renesanso tradicijas, tačiau jų formos oficialesnės, puošyba gausesnė, dinamiškesnė. Pradėti gaminti minkštieji baldai (Renesanso laikais klotos pagalvėlės; fotelis, sofa), aptraukti puošniais audiniais, oda. Būdinga spiralės pavidalo ir lenktinės kojelės. Atsirado baldžių ir baldų dekoruotojų (ebenistų) specializacijos. Dekoruotojai baldus puošė brangmedžio fanera, inkrustacija (žymiausias prancūzų ebenistas – A. C. Boulle’is). Rokoko laikotarpiu atsirado daug tos pačios paskirties baldų atmainų; sukurtos naujos stalų, kėdžių, fotelių rūšys. Rokokiniai baldai žemi, lengvi, mobilūs, asimetriški, lenktinių linijų, su neryškiomis konstrukcinėmis detalėmis, gausiai puošti rokailių, kremzlių, gėlių žiedų motyvų drožiniais, porceliano ir metalo plokštelėmis, inkrustuoti perlamutru, ištapyti, lakuoti, auksuoti. Žymūs šių laikotarpių baldų dekoruotojai: Ch. Cressent’as, J.‑F. Oebenas (Prancūzija), T. Chippendale’is (Didžioji Britanija).
Klasicizmo laikotarpiu paplito tiesių linijų, griežto silueto, aiškios konstrukcijos funkcionalūs baldai, kurių formai turėjo įtakos antikos baldai. Puošyboje vyravo antikiniai, o po Napoleono I žygio į Egiptą – ir egiptietiški motyvai (sfinksai, lotoso žiedai). Klasicizmo baldų meistrai: Jacobų šeima (Jakobo baldai), J.‑H. Rieseneras (Prancūzija), D. Roentgenas (Vokietija), T. Sheratonas (Didžioji Britanija; Sheratono baldai).
19 a. baldus pradėjus gaminti pramoniniu būdu jie iš dalies prarado unikalumą. Bydermejerio stiliaus baldai supaprastintų formų, lenktinių kontūrų, mažai dekoruoti. Istorizmo periodu vyravo eklektiškų formų baldai. Moderno baldai logiškos konstrukcijos, ypač gerai padaryti, lenktinių rafinuotų kontūrų, asimetrinės kompozicijos. 20 a. baldų raidai turėjo įtakos 3–4 dešimtmetyje architektūroje įsitvirtinusios konstruktyvistinės ir funkcionalistinės tendencijos. Funkcionalistai baldus pradėjo gaminti iš naujų medžiagų – plieno, klijuotinės faneros, plastikų. Baldai tapo lakoniškų, aptakių formų, pabrėžtinai funkcionalūs, buvo konstruojami iš pigiai pagamintų unifikuotų detalių. Baldus projektavo architektai W. Gropius (Jungtinės Amerikos Valstijos), L. Miesas van der Rohe (Vokietija), Le Corbusier (Prancūzija), A. H. H. Aalto (Suomija).
J. Prapuolenis. Baldų komplektas (guoba, kaulo inkrustacija, 1964, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Baldai Lietuvoje
Lietuvoje naudoti baldai nuo 16 a. aprašomi inventoriuose, teismo bylose. Tradiciniai valstiečių baldai (iki 19 a.) buvo: suolai, stalai, lovos, lopšiai, lentynos, šaukštdėtės, indaujos, rankšluostinės, skrynios, kuparai, spintos, komodos, laikrodžių spintelės. Iki 17–18 a. valstiečiai paprastesnius baldus gaminosi patys, kitus, puošnesnius, dažniausiai kraičio skrynias, Suvalkijoje ir Žemaitijoje jau 18 a., kitur nuo 19 a. antros pusės gamino amatininkai. Naudojo gerai išdžiovintos įvairios medienos (ąžuolo, beržo, eglės, guobos, pušies, uosio, kita) lentas ir rąstelius. Baldus darė juostiniu arba rėminiu būdu suleistus ir sunertus. Stalai, suolai, kėdės dažniausiai daryti masyvūs ir patogūs. Kai kurie baldai puošti tapyba (skrynios, indaujos, spintos), raižymu, kiaurapjūviu (rankšluostinės, šaukštdėtės, laikrodžių spintelės), drožyba, tekinimu arba keliomis technikomis. Dekoras derintas su baldų forma, medžiaga; vyravo geometriniai, stilizuotų augalinių motyvų ornamentai. Lengvesni baldai (kėdės, vaikų lovelės) arba tik jų dalys (pvz., kėdės pasostė) buvo pinami iš karklo, kadaginės blindės vytelių, kanapinių arba lininių virvelių, šiaudų pynių.
Gyvenamojoje patalpoje baldai turėjo pastovią vietą; jų išdėstymas priklausė nuo pastato plano, patalpų, etnografinės srities papročių. Paprastai patalpoje buvo 2–4 kilnojamieji ir nekilnojamieji suolai: kilnojamieji buvo statomi prie stalo vadinamajame gerajame kampe, nekilnojamieji tvirtinami prie sienos (ant jų Rytų Lietuvoje, ypač Dzūkijoje, buvo ir miegama). Toliausiai nuo įėjimo, šilčiausiame gyvenamosios patalpos šone, įrengdavo gultus arba lovas. Greta statydavo arba prie lubų sijos kabindavo lopšį. Patalpos gale priešais įėjimą stovėdavo puošniausias tradicinis baldas – kraičio skrynia. Netoli krosnies buvo statomos arba kabinamos ant sienos indaujos, šaukštdėtės. Patalpas puošdavo smulkiais baldais (rankšluostinėmis, kampinėmis lentynėlėmis, pakabinamomis spintelėmis laikrodžiams). 19 a. valstiečiai, veikiami miesto ir dvaro kultūros, pradėjo dirbdintis puošnesnes, sudėtingesnės konstrukcijos spintas, komodas, bufetus, kėdes, puošnius suolus su atkaltėmis, vaikų loveles. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Pietryčių Lietuvoje veikė kuparų dirbtuvės. Nuo 19 a. pabaigos pradėjus gaminti pramoniniu būdu, valstiečiai ėmė naudoti daugiau baldų.
Išliko renesanso, baroko, rokoko, klasicizmo ir vėlesnių stilių baldų, kurie daugiausia buvo skirti bažnyčioms ir dvarams. Dalis jų importuota iš Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, kiti sukurti vietos amatininkų cechuose ir pavienių meistrų. 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje Vilniuje baldus gamino F. Donelaitis (atvykęs iš Tilžės), 18 a. – D. Džotas (Bernardinų bažnyčios Vilniuje stalės), I. Barčius ir J. Boklauskas (Šv. Jonų bažnyčios Vilniuje suolai ir klausyklos). 18 a. antroje pusėje klasicizmo stiliaus baldai buvo daromi A. Tyzenhauzo baldų manufaktūrose. 19 a. buvo gaminami unikalūs baldai, atsirado ir serijinių.
20 a. (iki 1940) baldai gaminti amatininkų dirbtuvėse (daugiausia pagal užsienio katalogus), fabrikuose, juos konstravo ir pavieniai dailininkai. Populiariausi buvo bydermejerio stiliaus baldai. Derindami modernių stilių ir lietuviškas tradicines formas originalių baldų sukūrė J. Prapuolenis, J. Vainauskas, A. Gudaitis, V. K. Jonynas, G. Bagdonavičius, J. Virakas ir kiti. Po IIpasaulinio karo prie lietuvių baldų plėtotės prisidėjo architektai, kurie dirbo 1957 Vilniuje įkurtame Baldų projektavimo ir konstravimo biure, bei interjerus ir jų įrangą projektavę architektai (A. Nasvytis, V. Nasvytis, V. Beiga, L. M. Stapulionienė, A. Stapulionis ir kiti).
R. Žalalytė. Šviečiantis staliukas (stiklas, plastikas, metalas, 1997)
2972