vyskupo sostas su baldakimu Panevėžio katedroje (medis, aksomas, bronza, 20 a. pirma pusė)
baldãkimas (lot. baldacchino – šilkinis audeklas iš Bagdado, sen. it. Baldacco), puošnus stogelis. Įrengiamas virš antkapių, statulų, sostų, lovų, katalikų bažnyčiose – virš altorių, krikštyklų, sakyklų arba per procesijas nešamas virš valdovo, kaip liturginis reikmuo – virš Švenčiausiojo Sakramento, relikvijų ar Bažnyčios dignitorių. Simbolizuoja po juo esančio daikto ar asmens išskirtinumą, šventumą, atribojimą nuo žemiškosios būties. Nešiojamasis baldakimas, vadinamas procesijų baldakimu, laikomas ant 4 puošnių lazdų. Stacionarusis baldakimas (ciborija) paremiamas kolonomis, stulpeliais ar gembėmis, kartais pakabinamas. Būna kupolo, bokštelio, stogelio, palapinės pavidalo. Daromas iš akmens, medžio, metalo, dekoratyvinių audinių. Puošiamas ornamentais, emblemomis, kutais, viršuje įkomponuojama karūna, kryžius ar statula.
baldakimas Šv. Petro bazilikoje Vatikane (architektas G. L. Bernini, skulptorius F. Duquesnoy, 1633)
Atsirado Rytų šalyse kaip nešiojama stoginė, aptraukta brangiu Bagdado šilku. Europoje nešiojamieji ir stacionarieji baldakimai išplito viduriniais amžiais. Žymiausias – bronzinis auksuotas baldakimas, įrengtas virš popiežiaus altoriaus Šv. Petro bazilikoje Vatikane (1633, architektas G. L. Bernini). Lietuvoje stacionarieji baldakimai dažni įvairių stilių bažnyčiose (Šv. Teresės bažnyčios Vilniuje sakyklos, 18 a. antra pusė; Šv. Mato bažnyčios Rokiškyje sakyklos, 1882). Itin populiarūs audekliniai procesijų baldakimai. Žemaitijoje drobiniai baldakimai buvo įrengiami virš svečių lovų.
2709
2972