balètas (it. balletto, pranc. ballet < lot. ballo – šoku), choreografijos šaka; spektaklis, jungiantis šokį, pantomimą, muziką, scenografiją. Baleto pagrindas yra muzika, svarbiausia raiškos priemonė – šokis (klasikinis, charakterinis, liaudies, modernusis). Būna įvairių žanrų (komiškieji, herojiškieji, baletai fejerijos ir kiti), savitų muzikinių choreografinių formų (grand pas, pas de trois, pas de deux ir kiti). Klasikiniai baletai šokami ant pirštų galų (puantų) pagal klasikinio šokio taisykles. Šiuolaikiniuose baletuose klasikinis šokis praturtinamas liaudies šokių, akrobatikos, džiazo, pramoginių, laisvos plastikos modern, ritmoplastikos šokių elementais (modernusis šokis).
Baletas 14–17 amžiuje
Baletas pradėjo formuotis Italijoje Renesanso epochoje. Baleto užuomazgų buvo 14 a. pabaigoje italų karnavaluose, rūmų puotose, turnyruose, commedia dell’arte vaidinimuose. 1489 Italijoje pastatytas B. di Botto Gastronominis baletas. 1581 karalienės Kotrynos Mediči į Paryžių atvežta italų šokėjų trupė pastatė Komiškąjį karalienės baletą. 1661 Paryžiuje karalius Liudvikas XIV įsteigė Karališkąją šokio akademiją (nuo 1785 Grand Opéra), kurios vadovas P. Beauchamp’as sukūrė klasikinio baleto sistemą, baleto judesių prancūziškus pavadinimus. Pagal Liudviko XIV užsakymą komedijų‑baletų sukūrė Molière’as ir J.‑B. Lully. 17 a. atsirado profesionalūs baleto šokėjai (šoko tik su kaukėmis). 1681 J.‑B. Lully balete Meilės triumfas pirmąsyk šoko moterys. Balerina M. Camargo patrumpino baleto šokėjų moterų kostiumus, kad būtų galima atlikti įvairesnius šokio judesius.
rūmų baleto Komiškasis karalienės baletas libreto iliustracija (choreografas Balthazaras de Beaujoyeulx, 1500 ar 1535–87; vario raižinys, 1581, dailininkas Jacques’as Patinas, Prancūzijos nacionalinė biblioteka Paryžiuje)
Baletas 18–19 amžiuje
1708 Prancūzijoje pastatytas baletas Horacijus, kurio siužetas buvo perteikiamas vien šokiu ir pantomima. 18 a. antroje pusėje baleto novatoriai prancūzas J.‑G. Noverre’as ir italas G. D. M. Angiolini sukūrė veiksmo baletą (pas d’action), daug dėmesio jame skyrė pantomimai, baleto dramaturgijai, veiksmo, muzikos, choreografijos ir dekoracijų vienovei. Savo estetines pažiūras J.‑G. Noverre’as išdėstė knygoje Laiškai apie šokį ir apie baletus (Lettres sur la danse et sur les ballets 1760). 1738 Sankt Peterburge, 1773 Maskvoje buvo įkurtos imperatoriškosios baleto mokyklos, į jas kviesti užsienio choreografai (F. Taglioni, J. Perrot). Prancūzų baletmeisteris J. Daubervalis statė komiškuosius baletus (Tuščias atsargumas 1789). Prancūzijos revoliucijos metais atsisakyta aristokratiškojo baleto taisyklių, dėl lengvų šokėjų drabužių tobulėjo šokio technika. 18 a. garsėjo prancūzų šokėjai G. Vestrisas ir A. Vestrisas, J. L. Duport’as.
18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje italų baletmeisteriai G. D. M. Angiolini, S. Viganò statė antikinius, herojinius ir patriotinius baletus. Kūrėsi baleto trupės Vokietijoje, Anglijoje, Belgijoje, garsėjo Vienos valstybinės operos baleto trupė.
M. Taglioni ir A. Guerra L. M. Maurerio baleto Šešėlis spektaklyje (1848; A. C. H. Bouvier litografija)
19 a. 3–4 dešimtmetyje Vakarų Europoje paplito romantiniai, dažniausiai fantastinės tematikos baletai (J. M. Schneitzhoefferio Silfidė 1832, A. Ch. Adamo Dunojaus mergelė 1836, Žizel 1841, C. Pugni Esmeralda 1844). Juose didėjo moterų šokėjų vaidmuo (žymiausios – M. Taglioni, F. Elssler, C. Grisi); pradėta vilkėti baltus, ilgus, lengvus pūstus drabužius, šokti avint puantus. 19 a. viduryje Vakarų Europoje prasidėjo baleto krizė; plito puošnūs, virtuoziški, divertismentiniai baletai. Baletas suklestėjo Rusijoje. Didelės įtakos tam turėjo prancūzų šokėjas ir choreografas, baleto simfonizmo pradininkas Rusijoje M. Petipa, pastatęs apie 50 klasikinių baletų (P. Čaikovskio Miegančioji gražuolė 1890, Gulbių ežeras 1895, A. Glazunovo Raimonda 1898).
Baletas 20–21 amžiuje
20 a. pradžioje baleto reformos susijusios su rusų baletmeisterio M. Fokino spektakliais, kuriems įtakos turėjo I. Duncan šokis. S. Diagilevas 1909 organizavo Rusų sezonus Paryžiuje; 1911 subūrė trupę Rusų baletas, kuriai baletus kūrė garsūs kompozitoriai (C. A. Debussy, S. Prokofjevas, M. Ravelis, I. Stravinskis), baletmeisteriai (G. Balanchine’as, M. Fokinas, L. Miasinas, B. Nižinska), šokėjai (T. Karsavina, V. Nižinskis, A. Pavlova), dailininkai (L. Bakstas, A. Benua, P. Picasso). Trupė atgaivino susidomėjimą baletu pasaulyje. 1923 rusų choreografas F. Lopuchovas pastatė pirmąjį abstraktųjį baletą Pasaulio sukūrimas (pagal L. van Beethoveno IV simfoniją). A. Goleizovskis sukūrė eksperimentinių šokio miniatiūrų.
S. Prokofjevo baleto Romeo ir Džuljeta spektaklio scena (1946, Didysis teatras Maskvoje; Džuljeta – G. Ulanova, Romeo – J. Ždanovas)
20 a. antroje pusėje klasikinių, siužetinio žanro baletų pagal kompozitorių B. Asafjevo, A. Chačaturiano, S. Prokofjevo muziką pastatė rusų baletmeisteriai N. Bojarčikovas, J. Grigorovičius, O. Vinogradovas, R. Zacharovas ir kiti. 1991 baletmeisteris B. Eifmanas įkūrė Sankt Peterburgo baleto teatrą. Žymiausios 20 a. antros pusės baleto trupės: Karališkojo teatro Kopenhagoje baleto trupė, Švedijos karališkasis baletas, Karališkasis baletas Londone, Maskvos Didžiojo, Sankt Peterburgo Marijos teatrų baleto trupės, Amerikos baletas Niujorke, Niujorko miesto baletas, Paryžiaus Grand Opéra baleto trupė. 20 a. pabaigoje išgarsėjo Hamburgo (vadovas J. Neumeieris), Nyderlandų (vadovas J. Kyliánas), Frankfurto (vadovas W. Forsythe’as) Frankfurte prie Maino operos ir baleto teatrai.
Plačiau apie įvairių valstybių baleto raidą rašoma straipsniuose apie atitinkamų valstybių choreografiją, apie baletą Lietuvoje – straipsnyje Lietuvos baletas.
L: S. Au Baletas ir modernusis šokis Vilnius 2000; F. Reyna History of Ballet New York 1965; H. Koegler Dictionary of Ballet London 1977.
57