BALF, Bendràsis Amèrikos lietùvių fòndas (United Lithuanian Relief Fund of America), Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių šalpos organizacija, veikusi 1944–2008. Įsteigtas Čikagoje Jungtinių Valstijų lietuvių visuomeninių organizacijų (katalikų, socialistų, tautininkų ir Sandaros) iniciatyva (centras – Brukline, nuo 1973 – Čikagoje). BALF seimas (iki 1951 šauktas kasmet, vėliau – kas dveji metai) rinko 32 direktorių tarybą (iki 1972 – 21 direktorius), šiai vadovavo centro valdyba ir jos pirmininkas. Turėjo skyrius Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje (1954 veikė 140, 2001 – 35 skyriai). 20 a. 8 dešimtmetyje BALF organizacijos branduolį sudarė apie 4000 žmonių. Iš pat pradžių remiamas Jungtinių Amerikos Valstijų katalikų vyskupų konferencijos BALF buvo priimtas į Nacionalinį karo fondą (National War Fund); iš šių organizacijų gavo finansinę paramą. BALF rėmė ir Nacionalinė katalikų geradarystės konferencija (National Catholic Welfare Conference).
BALF 50 metų veiklos minėjimas (1994, Čikaga)
BALF bendradarbiavo su Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracija (UNRRA), Tarptautine pabėgėlių reikalų organizacija (IRO). Pasibaigus II pasauliniam karui ir masinei emigracijai iš Europos Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios ir organizacijų parama nutrūko. BALF lėšas imta kaupti tik iš aukų.
Iki 1956 SSRS valdžia neleido siųsti šalpos į Lietuvą; daugiausia BALF padėjo lietuviams karo pabėgėlių stovyklose Vakarų Europoje: remtos jų mokyklos, studentai, nuo 1950 – Vasario 16 gimnazija. Per Lietuvos Raudonąjį Kryžių rėmė lietuvių kultūros veikėjus, 1946–49 skyrė grožinės literatūros premijas. Nuo 1948 veikė BALF Imigracijos ir įkurdinimo komitetas. BALF skatino Jungtinių Valstijų Kongresą priimti palankius imigracijos įstatymus.
Iš valdžios išrūpintais laivais nemokamai į Jungtines Valstijas atgabeno apie 34 000 lietuvių karo pabėgėlių; rūpinosi atvykstančių lietuvių įdarbinimu ir apgyvendinimu (85 % po II pasaulinio karo į Jungtines Valstijas atvykusių lietuvių turėjo BALF išrūpintas darbo ir būsto garantijas). Rėmė likusius Vakarų Europoje (Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje dirbo BALF įgaliotiniai) ir į Pietų Ameriką persikėlusius lietuvius.
Nuo 1956 pradėta siųsti siuntinius į Lietuvą (daugiausia grįžusiems tremtiniams, politiniams kaliniams), Sibirą, Lenkiją, Vokietijos Demokratinę Respubliką, Vengriją, Čekoslovakiją ir kitus kraštus.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę šelpti buvę politiniai kaliniai, tremtiniai ir partizanai, vieniši seneliai, ligoniai, bedarbių šeimos, našlaičiai, t. p. mokyklos, jaunimo organizacijos ir institucijos, ligoninės. 1944–68 siuntų vertė sudarė 5 mln., 1972–84 šalpai išleista apie 1,14 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių; į SSRS pasiųsta 3600, Lenkijos lietuviams – 8000 labdaros siuntų.
Pirmininkai: prelatas J. Končius (1944–64), kunigas V. Martinkus (1964–72), M. Rudienė (1972–2008).