balstika (vok. Ballistik < gr. ballō – metu, svaidau), mokslas, tiriantis iššautų kulkų, artilerijos sviedinių, minų, išmestų aviacijos bombų, paleistų nevaldomųjų raketų judėjimo dėsnius. Vidinė balistika tiria kulkų, sviedinių, minų, veikiamų parako dujų, judėjimą šaunamojo ginklo vamzdyje. Vidinės balistikos skyriai: pirostatika (tiria užtaiso degimo ir dujų susidarymo uždaroje ertmėje dėsnius), pirodinamika (tiria procesus, vykstančius vamzdyje šūvio metu, ir jėgas, veikiančias vamzdį ir kulką ar sviedinį šūvio metu), balistinis artilerijos pabūklų, raketų, šaulių ginklų projektavimas, parakinių raketų vidinė balistika (tiria raketos kuro degimo ir dujų srūvimo pro variklio tūtas dėsnius bei jėgas, veikiančias nevaldomą raketą).
Išorinė balistika tiria kulkų, sviedinių, minų, nevaldomų raketų judėjimo ore dėsnius bei veiksnius, veikiančius šį judėjimą. Išorinės balistikos svarbiausi skyriai: jėgos ir momentai, veikiantys skriejantį sviedinį, sviedinio masės centro judėjimas, sviedinio judėjimo stabilumas, t. p. aviacijos balistika, povandeninė balistika.
Eksperimentinė balistika bandymais tiria procesus, vykstančius degant parakui, judant kulkai, sviediniui, raketai ar jų modeliams. Mokslu balistika tapo 16 amžiuje. Italų matematikas N. Fontana (Fontana Tartaglia) parašė pirmuosius balistikos veikalus: Naujasis mokslas (La nova scientia 1537), Artilerijos šaudybos klausimai ir atradimai (Quesiti et inventioni diverse 1546), kuriuose nagrinėja sviedinio judėjimo teoriją, sviedinio trajektoriją, parako degimo ir šūvio reiškinius. 17 a. G. Galilei (1564–1642) suteikė balistikai matematinį pagrindą, suformulavo sviedinio parabolinio judėjimo beorėje erdvėje teoriją, išrado būdus trajektorijos elementams apskaičiuoti ir sudarė balistines lenteles. Po G. Galilei balistines problemas tyrinėjo E. Torricelli, M. Mersenne’as; pastarasis 1644 mokslą apie sviedinio judėjimą pasiūlė pavadinti balistika.
2118