Balkãnai, Balkãnų pùsiasalis, Pietų Europos pusiasalis tarp Adrijos, Jonijos, Egėjo, Marmuro ir Juodosios jūrų. Nuo Azijos jį skiria Bosforas ir Dardanelai. Šiaurinė riba sutartinė: ji eina Savos upe ir Dunojaus žemupiu. Paviršiaus plotas apie 500 000 km2, ilgis (iš šiaurės vakarų į pietryčius) apie 1300 km, didžiausias plotis apie 1200 kilometrų. Balkanų valstybės: Jugoslavija, Slovėnija, Kroatija, Bosnija ir Hercegovina, Albanija, Graikija, Šiaurės Makedonija, Bulgarija, Kosovas, be to, Rumunijos pietrytinis pakraštys ir Turkijos europinė dalis. Daugiau kaip 50 mln. gyventojų (tankis apie 100 žm./km2). Krantai prie Adrijos (dalmatiškasis krantas), Jonijos ir Egėjo jūrų labai vingiuoti, aukšti, statūs; daug įlankų (Korinto įlanka, Patrų, Termos įlanka, Sarono įlanka, Kotoro įlanka), salų (Dalmatijos salos, Jonijos salos, Eubojos, Sporadų, Kikladų) ir pusiasalių (Peloponeso, Gelibolu pusiasalis, Chalkidikės pusiasalis). Juodosios ir Marmuro jūrų krantai tiesesni, akumuliaciniai.
Kotoro įlanka prie Kotoro miesto (Juodkalnija)
Dinarų kraštovaizdis (Bosnija ir Hercegovina)
Balkanų paviršius kalnuotas. Vidurinę dalį užima hercininės kalnodaros masyvai: Rilos (didžiausias aukštis 2925 m), Pirino (2915 m), Rodopų (2191 m), Olimpo (2917 m), Istrancos (1030 m) kalnai. Juos juosia 2 alpinės kalnodaros kalnų grandinės: vakaruose – Dinarų kalnynas (2522 m), Šiaurės Albanijos Alpės (2694 m) ir Pindo kalnai (2637 m), šiaurės rytuose Balkanų kalnai (2376 metrai). Paviršiaus reljefas daugiausia tektoninės ir erozinės kilmės. Dinarų kalnuose daug karstinių reljefo formų. Aukščiausių kalnagūbrių reljefas alpiškas (statūs šlaitai, gilūs tarpekliai), tačiau viršūnės daugiausia apvalios arba plokščios (tik Rilos ir Pirino kalnų smailios). Upių slėniuose ir pajūriais – žemumos (Aukštutinės Trakijos žemuma, Tesalijos, Salonikų, Valakijos). Pusiasalis labai seismiškas; dažni žemės drebėjimai Adrijos ir Jonijos jūrų pakrantėse, Šiaurės Makedonijoje (1963 Skopjėje), Bulgarijos vakaruose.
Klimatas pusiasalio vakaruose ir pietuose subtropinis mediteraninis, viduryje ir rytuose subtropinis žemyninis ir pereinamasis iš subtropinio į vidutinių platumų, šiaurėje – vidutinių platumų šiltas, žemyninis. Sausio vidutinė temperatūra nuo –2 (šiaurėje) ir –5 (aukštai kalnuose) iki 10–12 °C (pietuose), liepos – atitinkamai nuo 22–23 ir 15–17 iki 27–28 °C. Rytuose iškrinta 350–500 mm kritulių per metus, vidurinėje dalyje 600–1000 mm, vakaruose (kalnuose) 1500–2000 mm (daugiausia žiemą); ties Kotoro įlanka (Crkvicėje) daugiau kaip 4600 mm per metus (didžiausias kritulių kiekis Europoje). Dalmatijos pakrantėje žiemą pučia šaltas vėjas (bora), Graikijoje – sausas ir šiltas; daugelyje vietų pučia fenas.
Drinos upės slėnis (Bosnijos ir Hercegovinos bei Serbijos pasienis)
Upės sraunios ir slenkstėtos, dauguma jų vandeningiausios žiemą ir pavasarį. Pietuose ir rytuose mažesnės upės išdžiūsta. Didžiausios upės: Morava, Sava, Iskeras (Dunojaus baseinas), Marica, Mesta, Struma, Vardaras (Egėjo jūra), Neretva, Drina, Shkumbinas, Semanas, Vjosë (Adrijos jūra). Didžiausi ežerai: Škoderio ežeras, Ochrido ežeras, Prespos ežeras; visi tektoninės kilmės. Yra karstinių ir ledyninių ežerų. Adrijos pajūryje ir Balkanų pietuose auga visžalių ąžuolų miškai, pušynai, makija. Vidurinės dalies miškai panašūs į Vidurio Europos; kalnų šlaitai apaugę ąžuolynais, bukynais, aukščiau – pušų, eglių, kėnių miškais. Šiaurinėse ir rytinėse lygumose – stepių augalija.
Skaklya – aukščiausias (141 m) Balkanų krioklys
Balkanai. Pirino kalnų Muratovo viršūnė (Bulgarija)
3021