Balkanų kalnai
Balkãnų kalna (turk. Balkanlar, bulg. Стара планина, Stara Planina, antikos laikais Aemonas, Hemas), Stãra Planinà, kalnai Balkanų pusiasalyje, Bulgarijoje, šiaurinės šakos – Serbijoje. Ilgis nuo Timoko upės (Dunojaus dešinysis intakas) iki Juodosios jūros apie 550 kilometrų. Plotis 40–50 kilometrų. Didžiausias aukštis 2376 m (Botevo kalnas). Balkanų kalnai skirstomi į Vakarų Balkanų kalnus (iki Zlaticos perėjos), Vidurio Balkanų kalnus (iki Vratniko perėjos) ir Rytų Balkanų kalnus. Svarbesnės perėjos: Vratniko, Petrochano, Čiureko, Šipkos perėja, Respublikos.
Balkanų kalnai
Balkanų kalnai susidarę daugiausia iš prekambro bei paleozojaus kristalinių skalūnų ir granitų, iš mezozojaus klinties, smiltainio, konglomerato, flišo. Susiraukšlėjo alpinės kalnodaros metu. Yra vario (Medete), švino, cinko, geležies rūdos, rusvųjų ir akmens anglių; gausu mineralinių versmių. Viršūnės daugiausia apvalios. Palyginti lėkšti šiauriniai šlaitai pereina į priekalnius, žemėjančius Dunojaus lygumos link. Pietiniai šlaitai statūs; kai kur, 1000–1300 m aukštyje, jungiasi su žemesniais Antibalkanų kalnagūbriais. Tarp Balkanų kalnų pietinių šlaitų yra tektoninių tarpukalnių įdubų (Kazanleko slėnis, Karlovo). Yra karstinių urvų: Rabišo (jame yra senovės piešinių), Seeva Dupkos, Tamsusis urvas, Ledenikos. Per Balkanų kalnus teka Iskeras (vakaruose), Kamčija (rytuose). Vidurio Balkanų kalnų viršūnes dengia sniegynai.
Klimatas šiaurinėje dalyje vidutinių platumų pereinamasis iš jūrinio į žemyninį, pietinėje dalyje – mediteraninis. Vakaruose per metus iškrinta 1500 mm kritulių, rytuose – 500–600 mm. 1200 m aukštyje sausio vidutinė temperatūra –5 °C, liepos 15 °C, šiaurinėje papėdėje atitinkamai –2 °C ir 20–22 °C.
Šiaurinėje dalyje iki 1700–1800 m šlaitai apaugę ąžuolų, bukų, skroblų ir mišriaisiais miškais, viršūnės – pievomis. Rytų Balkanų kalnuose auga tankūs lapuočių miškai su visžaliu pomiškiu ir lianomis.
Steneto (17 km2) ir Sinite Kameni nacionaliniai parkai. Turizmas.
Balkanų kalnai (Bulgarija)