balkšvãžemiai (Albeluvisols), sistematinė grupė dirvožemių, susidariusių moreninėse uolienose vidutiniškai šalto (borealinio) klimato zonoje. Turi eliuvinį El horizontą ir balkšvaliežuviškumo diagnostinę savybę iliuviniame moliuotajame Bt horizonte. Balkšvažemiuose yra balkšvi liežuviai, gyslos nevienodame gylyje įsiterpę į sunkesnės granuliometrinės sudėties iliuvinį horizontą. Balkšvažemių susidarymą lemia besikeičiantis viršutinių horizontų įmirkimas bei išdžiūvimas ir intensyvus išplovimas, geležies ir mangano junginių redukcija, skatina taigos spygliuočių arba mišriųjų miškų augalija. Jie užima apie 3,2 mln. km2 (2,2 %) pasaulio dirvožemio dangos. Randami kartu su išplautžemiais, šlynžemiais, rečiau jauražemiais. Paplitę nuo Baltijos jūros iki Sibiro centrinės dalies, yra Vakarų Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lietuvoje balkšvažemiai užima 13 034 km2 (20,4 %) dirvožemio dangos, paplitę Baltijos ir Žemaičių aukštumose. Balkšvažemiai skirstomi į pasotintuosius, nepasotintuosius, stagninius ir glėjiškuosius. Balkšvažemių gerinimo priemonės – sausinimas, kalkinimas, tręšimas. Auga rugiai, avižos, miežiai, bulvės, pašarinės žolės, prasčiau cukriniai runkeliai.
190
1336
Albeluvisols