basas, žmogaus ir plaučiais kvėpuojančių gyvūnų balso aparatu sukeliamų garsų visuma. Balso aparatą sudaro kvėpavimo aparatas, gerklos su balso klostėmis bei rezonuojamosios ertmės. Iš centrinės nervų sistemos į gerklės raumenis atėję impulsai priverčia juos susitraukti ir įtempia balso klostes. Jos susiglaudžia, oro slėgis bronchuose ir trachėjoje padidėja. Oro srovė, nugalėdama balso klosčių įtempimą, periodiškai prasiveržia pro balso plyšį ir virpina klostes, virš kurių esantis oras pradeda vibruoti. Susidaro garso bangos. Balso aukštis priklauso nuo klosčių ilgio, storio, įtempimo, virpesių skaičiaus per sekundę, o stiprumas – nuo jų virpėjimo amplitudės. Organizmui augant balsas formuojasi tolygiai (kartais šuoliškai); šiam procesui daugiausia įtakos turi centrinė nervų ir endokrininių liaukų sistemos.
Varliagyvių ir roplių balso pagrindinis aparatas yra viršutinės gerklos, turinčios porines balso klostes. Daugumai roplių būdingas šnypštimas, švilpimas, varliagyviams – kurkimas. Paukščių apatinėje trachėjos dalyje yra apatinės gerklos, turinčios dvi plonas porines membranas, kurioms virpant skleidžiamas garsas. Garso signalų sistema padeda paukščiams orientuotis, bendrauti (paukščių giedojimas).