Bastogės sutarts, Bialystòko sutarts, Lenkijos ir Vokietijos 1919 02 05 Balstogėje pasirašyta sutartis dėl karo veiksmų su Raudonąja armija Lietuvoje ir Baltarusijoje derinimo.
Sutarties iniciatorės – Antantės valstybės – numatė, kad koordinuodami veiksmus su Rusijos baltagvardiečių A. Kolčiako kariuomene, puolančia bolševikų valdomą teritoriją iš rytų, su A. Denikino kariuomene, puolančia iš pietų, ir su N. Judeničiaus armija, puolančia Petrogrado kryptimi, Lenkijos, Vokietijos ir Baltijos valstybių kariniai junginiai ją puls iš vakarų.
1919 01 26 Antantės vardu Prancūzijos maršalas F. Fochas pareikalavo, kad Vokietija praleistų Lenkijos kariuomenę į Vakarų Baltarusiją, o per ją – į Lietuvą. Vykdydami šį reikalavimą Vokietijos ir Lenkijos atstovai Balstogėje susitarė, kad Vokietija praleis 10 000 Lenkijos karių į Baltarusiją ir Vilniaus kraštą. Jie turėjo pulti Lydos, Vilniaus, Minsko kryptimis. Vokietijos kariuomenei per Lenkiją leista evakuotis iš Ukrainos ir Baltarusijos.
Balstogės sutartį papildė 1919 03 01 pasirašyta Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybių Kauno sutartis, numačiusi, kad jų kariniai daliniai prisijungs prie Balstogės sutarties dalyvių ir padės išvaduoti Rytų Baltijos valstybių teritoriją nuo okupacinių Raudonosios armijos junginių, likviduos vietos bolševikų sukurtas marionetines institucijas.
Veikdama pagal Balstogės sutartį Lenkijos kariuomenė 1919 04 išstūmė Raudonosios armijos junginius iš Vakarų Baltarusijos bei Vilniaus krašto ir juos užėmė, o Lietuvos kariuomenė iki 1919 pabaigos išvadavo iš bolševikų visą jų užimtą Lietuvos teritoriją.
-Kauno sutartis