Baltãdvario piliãvietė ir dvárvietė, Baltãdvario senóviniai gynýbiniai įtvrtinimai, bastioninės pilies ir dvaro palivarko griuvėsiai. Yra Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje, apie 2 km į šiaurės vakarus nuo Videniškių kaimo, Siesarties kairiajame krante. Išsidėsčiusios netaisyklingo plano plote, užima apie 5,78 hektaro. Išliko įtvirtintų mūrinių įvažiavimo vartų, pirmo aukšto griuvėsių, bokšto pamatai (prie upės), žemės pylimas (60 m ilgio, 15 m pločio ir 2,5 m aukščio) su medinių gynybinių bokštų liekanomis kampuose.
Dvaras, vadintas Mūriniais Videniškiais, įtvirtintas iki 1585 švedų meistrų, Vilniaus vietininko Mato Giedraičio ir jo sūnaus Mstislavlio vaivados Martyno Marcelio Giedraičio lėšomis. Buvo Lietuvos vidurinės dalies gynybos sistemos dalis, saugojo senąjį Vilniaus–Rygos kelią. Pilį sudarė pylimais apjuosti du dviejų aukštų mūriniai pastatai su vartais ir požeminiais sandėliais (pylimuose), mediniai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. 17 amžiaus pradžioje į šiaurę nuo pilies, Siesarties juosiamame sklype, pastatyti dvaro rūmai ir įkurtas renesansinis sodas. Nuo 17 amžiaus vidurio pilis prarado gynybinę paskirtį. Pagrindinis pastatas buvo rekonstruotas ir nutinkuotas; dvaras pradėtas vadinti Baltadvariu. 1695 atiteko Vilniaus misionierių vienuolynui. 19 amžiuje dvarą nusavino carinė valdžia. Žinomi 1628, 1645, 1695, 1841 dvaro inventoriai.
Baltadvario piliavietės ir dvarvietės pylimas ir mūrinio pastato liekanos (uždengtos)
1987–1988 Baltadvario piliavietę ir dvarvietę tyrė Paminklų restauravimo institutas (vadovė Irena Ona Jučienė), 1999–2003 – Vilniaus universitetas (vadovas A. Kuncevičius, ištirtas 399 m2 plotas).
3097
Mūriniai Videniškiai