Baltarùsijos dail
Išganytojo ir šv. Eufrozinos vienuolyno cerkvės Polocke freskos fragmentas (12 a.)
Seniausi meno radiniai – iš vėlyvojo paleolito; iš neolito išliko lipdytosios keramikos, titnaginių amuletų, iš bronzos amžiaus – keramikos, medinių ir kaulinių figūrėlių, papuošalų, iš geležies amžiaus – bronzinių ir geležinių papuošalų, smulkiosios plastikos (gyvulių, daugiausia arklių, molinių figūrėlių). Iki 10 a. dailės pobūdį lėmė pagonybė. Aptikta dievybių statulų (medinių, molinių, akmeninių, viena auksinė). Tolesnei Baltarusijos dailės raidai turėjo įtakos kitų šalių meno stiliai ir tendencijos. 11–12 a. atsirado dekoratyvinė sienų tapyba; jos plėtotė susijusi su krikščionybės sklidimu, šventovių ir vienuolynų statyba bei dekoravimu. Ankstyviausiame sienų dekore (Šv. Sofijos soboro, 11 a., perstatytas 18 a., Išganytojo ir šv. Eufrozinos vienuolyno cerkvės, 12 a., abu Polocke) akivaizdi Bizantijos tapybos įtaka. Vėlesnę (16–18 a.) sienų tapybą labiau veikė vakarietiški dailės stiliai (jėzuitų bažnyčia Mstislavlyje, 17–18 a., Šv. Stanislovo bažnyčia Mogiliave, 18 amžius). Populiarėjo iš Bizantijos įvežamos, ilgainiui vietoje pradėtos tapyti ikonos (Dmitrijus Solunietis 14 a., Dievo Motina Odigitrija 15 a. pabaiga–16 a. pradžia, Kristus Visavaldis 16 amžius).
16–17 a., bizantiškajai ir rusų ikonų tradicijai susiliejus su Vakarų Europos tapybos maniera, susiklostė baltarusių ikonų mokyklos bruožai: ryškios spalvos, laisvesnė, mažiau kanonizuota kompozicija, kartais net buitiškas religinių temų traktavimas (Piotro Jausejevičiaus, arba P. Jausejevo, Dievo Motinos gimimas 17 a. pabaiga), plastiškesnė, realistiškesnė veidų vaizduosena, raižytų medinių lentelių, imituojančių audinių raštą, taikymas vietoj tapyto fono ir drabužių. 16–18 a., veikiant pasaulietinei kultūrai, išplito tapyti portretai. Iš pradžių tai buvo parsūnos, susijusios su ikonų tradicija, vėliau išsiplėtojo į savarankišką žanrą. Vieni šio žanro kūriniai buvo sarmatiškieji, kanonizuoti, kiti – vakarietiško stiliaus, psichologiniai. Juos tapė įvairių tautybių ir braižo dailininkai: J. M. Vaitas (m. 1717), J. Peška, L. Furmannas (m. 1829), J. Šretteris, J. K. Heskis (m. 1810) ir jo sūnūs, Vitanovskis, B. Taurohinskis ir kiti.
Švenčiausioji Trejybė (medis, tempera, 18 a. 3–5 dešimtmetis, Baltarusijos dailės muziejus)
ikonostaso iš Vitebsko srities cerkvės Karališkieji vartai (medis, tempera, auksavimas, 18 a. vidurys, Baltarusijos dailės muziejus)
Skulptūra plėtota menkiau nei tapyba, labiau siejosi su Vakarų Europos; dažniausiai buvo skirta katalikų ir unitų bažnyčioms. Vienos ankstyviausių – akmeninės (iš šiferio) reljefinės ikonos (12–13 amžius). 16–17 a. skulptūra pereinamųjų iš gotikos į renesansą bruožų: figūros gana taisyklingos, plastiškai modeliuotos, tačiau įkomponuotos sąlygiškame ornamentų ar augalų fone (Varanilavičių cerkvės ikonostaso Karališkieji vartai, Pružanų rajonas). Per 1654–67 Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Rusijos karą daug baltarusių skulptorių ir drožėjų (Ipolitas, Arsenijus, K. Michailovas, G. Okulovas, D. Zolotariovas) dirbo Rusijoje (Maskvos Novodevičės vienuolyno Smolensko soboro ikonostasas, 1683–86). 17–18 a. skulptūroje įsitvirtino barokas (K. Krupovičiaus Nukryžiuotasis 1696, Evangelistai iš Nehnevičių bažnyčios Gardino srityje, J. K. Šmito ir kitų drožėjų sukurtas jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios Gardine didysis altorius, 1737–60, daugelio ikonostasų ornamentiniai drožiniai).
Barokines formas platino iš Italijos atvykę dekoruotojai komaskai, vadovaujami G. P. Perti (Mikailiškių bažnyčios lipdiniai, 1653, Astravo rajonas).
jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios Gardine didysis altorius (medis, 1737–60)
ikona Šv. Mikalojus ir šv. Steponas (akmuo, 13 a. pirma pusė, Baltarusijos dailės muziejus)
Maskvos Novodevičės vienuolyno Smolensko soboro ikonostaso fragmentas (medis, auksavimas, 1683–86)
Nuo 11 a. rankraštinės knygos buvo puošiamos tapytomis miniatiūromis (Turovo, 11 a., Oršos, 13 a., Polocko, 13–14 a., Oršos ir Šarašavo, 15–16 a., evangelijos; pastarųjų miniatiūroms turėjo įtakos baltarusių liaudies dailė). 16 a. spausdintas knygas imta puošti raižiniais. Knygų su medyje raižytomis iliustracijomis Prahoje ir Vilniuje (čia 16 a. 3 dešimtmečio pradžioje įkūrė pirmąją spaustuvę) išleido P. Skorina (Biblija 22 knygos, išleista 1517–19 Prahoje), P. Mstislavecas ir I. Fiodorovas (tikr. I. Moskvitinas; Evangelija 1569, Psalmynas 1570), P. Mstislavecas (Evangelija 1575, Psalmynas 1576). 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje medžio ir vario raižinių sukūrė M. ir V. Voščankos.
18 a. antroje pusėje klestėjo dailieji dirbiniai. Didikų manufaktūrose (Radvilų – Alboje, Bialoje, Myriuje, Koreličiuose, Nesvyžiuje, Slucke, Urečėje, Nalibokuose, Oginskių – Slanime ir Maladečinoje, A. Tyzenhauzo – Gardine) buvo audžiami gobelenai, šilkiniai audiniai, kontušo juostos, kilimai, gaminami fajanso, stiklo, metalo bei odos dirbiniai, karietos ir kita. Po Lenkijos ir Lietuvos Valstybės III padalijimo daugelis šių manufaktūrų uždaryta, liko veikti tik kelios (Slucko šilko fabrikas). 19 a. pabaigoje manufaktūros išaugo į mechanizuotas įmones.
19 a. Baltarusijos dailės raida, kaip ir anksčiau, buvo daugiausia susijusi su Lietuva ir Rusija. Dailininkai mokėsi Vilniaus universiteto dailės katedrose, I. Trutnevo įkurtoje piešimo mokykloje Vilniuje, Peterburgo dailės akademijoje, dailės mokymo įstaigose Varšuvoje, Kijeve, Maskvoje. Vilnius buvo ir Baltarusijos meno centras. Baltarusijos dailėje reikšmingą vietą užima ir kai kurie Lietuvos dailininkai (J. Oleškevičius, Vincentas Dmachauskas, A. Šemešys, N. Silvanavičius, F. Ruščicas, Mykolas Kuleša). Vyravo demokratinės (buitinės kompozicijos, portretai), romantinės tendencijos, siekta tikslumo (peizažas, figūrinės kompozicijos). Tik 19 a. pabaigoje pradėtos rengti dailės parodos, 1899 susikūrė Dailės mylėtojų draugija, atidaryta piešimo kursų bei dailės mokyklų (J. Peno tapybos, J. Krugerio piešimo). Daugiausia plėtoti buitinio, portreto ir peizažo žanrai (J. Peno, J. Krugerio, 1869–1940, kūriniai).
20 a. pirmaisiais dešimtmečiais kūrė skirtingo išsilavinimo ir pakraipos dailininkai (V. Bialynickis‑Birulia, L. Alperovičius, 1874–1913, F. Parchomenka). Svarbiu dailės centru tapo Vitebskas. 1918 jame atidaryta Liaudies dailės mokykla (vėliau technikumas); kurį laiką dirbo K. Malevičius, M. Chagallas, E. Lisickis. Nuo 1925 čia pradėtos rengti dailės parodos. 3–4 dešimtmetyje dailė buvo daugiausia realistinė, didelę įtaką darė Rusijoje diegtas socialistinio realizmo metodas. Aktyviai plėtota figūrinė dailė, lyrinis peizažas, meninis knygos apipavidalinimas. Tapytojai V. Volkavas, I. Achremčykas (1903–71), J. Zaicavas (1908–92), K. Kosmačovas (1911–92), skulptoriai A. Hrubė (1894–1980), M. Kerzinas, A. Brazeris, Z. Azguras (1908–95), A. Bembelis (1905–86), A. Hlebavas (1908–68) kūrė darbo, kovos, revoliucijos temomis.
S. Žukouskio Sena sodyba (aliejus, 1910, Baltarusijos dailės muziejus)
Modernistinių krypčių tapytojų M. Drazdovičiaus, M. Filipovičiaus, M. Sevruko (1905–79), M. Staniutos, A. Ševčenkos, V. Kudrevičiaus (1884–1957), V. Chrustaliovo kūrybai būdinga art deco stilizacija. 1938 įkurta Baltarusijos SSR dailininkų sąjunga. Po II pasaulinio karo buvo kuriami detalizuoti kūriniai su pseudoliaudiškomis detalėmis, nenatūralių triumfo nuotaikų. 6–7 dešimtmetyje įvairėjo visų dailės šakų tematika ir stiliai, kūriniai tapo modernesni, labiau apibendrintų, nuosaikiai stilizuotų formų, padidėjo dėmesys kasdienėms temoms, nors visą laiką išliko aktuali ir karo tema. Dailininkus nuo 1953 rengė Baltarusijos teatro ir dailės institutas Minske, kai kurie jų studijavo Lietuvos dailės institute.
G. Paplauskio Daina (iš serijos Mano kraštas; autolitografija, 1971, Baltarusijos dailės muziejus)
Plėtota skulptūra, ypač dekoratyvinė (Z. Azguro, A. Bembelio, A. Hlebavo, S. Selichanavo, 1916–76, 6 dešimtmečio kūriniai visuomeniniuose pastatuose), kurta portretai, figūrinės kompozicijos, pastatyta memorialinių kompleksų (Chatynės, 1968–69, Šlovės pilkalnis prie Minsko, 1969, Bresto, 1968–71; jų skulptūrines kompozicijas kūrė skulptoriai S. Selichanavas, A. Bembelis, A. Babylis, A. Kibalnikovas). 7 dešimtmečio grafikoje vyravo aktuali to laiko, karo tematika (G. Paplauskis, J. Los, A. Pasliadovič, A. Kaškurevičius, B. Zaborovas). 8 dešimtmetyje padidėjo dėmesys istorinei tematikai, imta kūrybiškiau taikyti liaudies meno tradicijas (J. Kulikas, M. Kupava, V. Basalyha, M. Basalyha, A. Zaiceva).
9–10 dešimtmetyje modernesnė tapo knygų grafika (V. Šaranhovičius, g. 1939, G. Slavukas, M. Seliaščukas, g. 1947, M. Kozlovas, B. Klimenko, V. Savičius). Tapyboje 7–10 dešimtmetyje vyravo realistiniai, plakatiška maniera stilizuoti, itin emocionalūs istorinės tematikos kūriniai (M. Savickis, V. Hramyka), lyriniai peizažai (V. Cvirka, J. Zaicavas, N. Ščasnaja, g. 1933), modernesnės, sąlygiškesnės formos kompozicijos (T. Stahanovič, V. Tkačovas, V. Tovscikas, L. Ščemeliovas). Išaugo scenografijos meninis lygis (A. Grigorianas, J. Nikolajevas, V. Halubovičius, B. Herlavanas, J. Ždanas), įvairesnė tapo monumentalioji dekoratyvinė ir taikomoji dailė.
Z. Litvinovos Mergina juoda berete (enkaustika, 1974)
2972
M. Savickio Partizanų madona (aliejus, 1967, Tretjakovo galerija Maskvoje)
V. Basalygos Myriaus pilis (iš serijos Baltarusijos architektūros paminklai; tušas, 1977, Baltarusijos dailės muziejus)
L: M. S. Kacer Izobrazitel'noe iskusstvo Belorussii dooktjabr'skogo perioda (očerki) Minsk 1969; V. F. Šmataй Belaruskaja grafika 1917–1941 gg. Minsk 1975, Belaruskaja knižnaja gravjura XVI–XVIII stagodziav Minsk 1984; Gistoryja belaruskaga mastactva u šasci tamach t. 1 (da II palovy 16 st.) Minsk 1987, t. 2 (16–18 st.) Minsk 1988, t. 3 (18–20 st.) Minsk 1989; M. Nikalaeй Palata knigapisnaja: Rukapisnaja kniga na Belarusi u X–XVIII st. Minsk 1993; Ikanapis' Belarusi XV–XVIII stagodziav Minsk 1994.
Baltarusijos kultūra
Baltarusijos konstitucinė santvarka
Baltarusijos partijos ir profsąjungos
Baltarusijos socialinė apsauga
Baltarusijos sveikatos apsauga
Baltarusijos ginkluotosios pajėgos