Baltarùsijos radà (Belaruskaja rada), baltarusių organizacijų politinis centras.
Įkurta 1917 07 Minske. Sudarė daugiausia Baltarusijos socialistinės hramados nariai. Pirmininkai: Vaclavas Adamovičius (1917 10–02), J. Varonka (1917 12–1918 03), Ivanas Serada (1918 03–05), J. Liosikas (1918 05–1919 12) ir Piotras Kračeuskis (1919 12–1928).
Iš pradžių Baltarusijos rada siekė Baltarusijos autonomijos. Po Spalio perversmo Rusijoje (1917) 1917 12 sušaukė Baltarusijos partijų ir organizacijų II suvažiavimą, kuris paskelbė nepripažįstantis sovietų valdžios, mėgino kurti karines formuotes. 1918 02 20 Baltarusijos rada sudarė vyriausybę, 03 09 paskelbė Baltarusijos Liaudies Respubliką (nuo tada oficialiai vadinta Baltarusijos Liaudies Respublikos rada), 03 25 – jos nepriklausomybę. Lietuva, Latvija, Ukraina pripažino Baltarusijos Liaudies Respubliką, Vokietijos okupacinė valdžia 1918 03 27 pavedė jos vyriausybei rūpintis pramone, prekyba, kultūra, švietimu, socialine rūpyba. 1918 11–1919 01 Raudonajai armijai užėmus Baltarusiją, daugelis Baltarusijos rados narių išvyko į užsienį (1918 12 03–27 Baltarusijos Liaudies Respublikos vyriausybės būstinė buvo Vilniuje); jos veikla laikinai nutrūko.
pirmoji Baltarusijos Liaudies Respublikos vyriausybė: sėdi (iš kairės) A. Burbis, J. Serada, J. Varonka, V. Zacharka, stovi A. Smoličius, P. Kračeuskis, K. Jezavitovas, A. Ausianikas, L. Zajacas (1917–18)
1919 12 12 Baltarusijos rados sesija buvo sušaukta Lenkijos okupuotame Minske. Sesijai patvirtinus Baltarusijos Liaudies Respublikos nepriklausomybę ir pasmerkus okupaciją, Baltarusijos rada skilo: dalis jos narių sukūrė prolenkišką Aukščiausiąją radą, kiti, pasilikę vadinamojoje Liaudies radoje, emigravo ar veikė nelegaliai, vadovybė persikėlė į Rygą, o 1920 pabaigoje – į Kauną.
1920 04 Baltarusijos rados prezidiumas, 1920 11 Baltarusijos Liaudies Respublikos vyriausybė pasirašė sutartis su Lietuvos vyriausybe dėl abipusio pripažinimo ir bendros kovos su Lenkija bei Sovietų Rusija. 1922 Genujos konferencijoje ministras pirmininkas (1919 12–1923 04) V. Lastouskis ir užsienio reikalų ministras A. Cvikevičius pripažino Lietuvos teisę į Vilniaus kraštą, tuo papiktino kitus Baltarusijos rados vadovus (V. Lastouskis turėjo atsistatydinti). Pablogėjus santykiams su Lietuvos vyriausybe Baltarusijos rados vadovybė 1923 11 persikėlė į Prahą.
1925 10 Berlyno konferencijoje Baltarusijos rados dauguma savo įgaliojimus perleido Baltarusijos Sovietų Socialistinei Respublikai, tačiau prezidiumas tokio konferencijos sprendimo nepripažino. Baltarusijos rada išliko kaip politinis baltarusių emigrantų centras. Nuo II pasaulinio karo pabaigos veikė Paryžiuje, vėliau – Kanadoje (nuo 1997 pirmininkė – Ivonka Survilla).
Baltarusijos Liaudies Respublikos rada; Liaudies rada