Baltarusijos socialistinė hramada

Baltarùsijos socialstinė hramadà (Belaruskaja sacyjalistyčnaja hramada), kairiosios pakraipos tautinė partija, veikusi 1902–18.

Įkurta 1902 iš Sankt Peterburgo, Vilniaus, Gardino, Minsko jaunimo kultūros ir švietimo būrelių. 1902–03 vadinosi Baltarusijos revoliucinė hramada, veikė nelegaliai.

Partijos programa (priimta 1903, papildyta 1906) numatė Baltarusijos autonomiją (su seimu Vilniuje), žemės municipalizaciją, demokratines laisves. Po 1905–07 revoliucijos Baltarusijos socialistinė hramada veikė legaliai, jos leidžiamas laikraštis Naša niva tapo tautinio kultūrinio sąjūdžio, siekiančio žadinti baltarusių tautinę savimonę, plėsti baltarusių kalbos vartojimą, centru.

Rusijoje įvykus Vasario revoliucijai (1917) Baltarusijos socialistinė hramada rėmė Laikinąją vyriausybę, vadovavo 1917 07 įkurtai Baltarusijos radai. 1917 viduryje turėjo apie 5000, 1917 10 – apie 10 000 narių.

Po Spalio perversmo (1917) partijos veikėjų pastangomis 1918 03 25 paskelbta Baltarusijos nepriklausomybė. Paaštrėjus tarpusavio nesutarimams (ypač dėl Baltarusijos valstybingumo) iki 1918 vasaros Baltarusijos socialistinė hramada suskilo į Baltarusijos socialdemokratų partiją, centristinę Baltarusijos socialistų federalistų partiją ir Baltarusijos socialistų revoliucionierių partiją.

Svarbiausi veikėjai: A. Luckevičius, I. Luckevičius, V. Ivanouskis, J. Varonka, Z. Žylunovičius.

Baltarusijos revoliucinė hramada