balteji, konservatyviai nuosaiki politinė grupuotė ar srovė, veikusi 1861–64 Lenkijoje ir Lietuvoje. Retkarčiais vadinami ir partija. Priklausė liberalūs dvarininkai, negausūs stambieji miesto buržua, inteligentai.
Lenkijoje baltųjų vadovybę – Direkciją – 1862 01 02 sudarė daugiausia Žemdirbių draugijos (įkurta 1858) ir Miesto delegacijos (įkurta 1861) nariai: L. Kronenbergas, K. Majewskis, K. Ruprechtas, E. Jurgensas ir kiti; baltųjų vadovu laikytas A. A. Zamoyskis. Baltieji nepritarė tiek kompromisinei A. Wielopolskio politikai, tiek radikaliai kitos grupuotės – raudonųjų – programai ir jų rengiamam sukilimui.
Svarbiausio tikslo – atkurti Lenkijos valstybę (Abiejų Tautų Respublikos 1772 sienomis, bet 1815–31 Lenkijos karalystės teisėmis) – siekė rašydami peticijas, rengdami manifestacijas ir kitomis taikiomis priemonėmis. Skirtingai nuo raudonųjų, socialinį ir žemės klausimą laikė antraeiliu. Iš pradžių buvę priešiški 1863 01 prasidėjusiam sukilimui (1863–1864 sukilimas), nuo vasario jame dalyvavo. 1863 03 10–18 baltųjų atstovas M. M. A. Langiewiczius buvo sukilimo diktatorius, vėliau baltieji įsivyravo Tautinėje vyriausybėje. Kovos baigtį siejo daugiausia su Vakarų Europos valstybių diplomatiniu spaudimu Rusijai ir karine pagalba sukilėliams. Juos tenkino demonstratyvus sukilimo pobūdis, turėjęs tik atkreipti Vakarų Europos valstybių dėmesį ir nekeisti bajorų dvarininkų socialinės bei ekonominės padėties. Vilkino įgyvendinti raudonųjų 1863 01 22 paskelbtą baudžiavos panaikinimo dekretą, vengė įtraukti į sukilimą valstiečius.
Lietuvoje
Lietuvoje srovė susidarė 1862; jie buvo pavaldūs Lenkijos baltųjų centrui. Lietuvos baltųjų vadovas – J. Geištoras, žymesni veikėjai – P. Dalevskis, A. Jelenskis; jau prasidėjus sukilimui, 1863 02 07 buvo išrinktas baltųjų komitetas (be minėtų, dar J. Kenevičius, A. Lopacinskis ir A. Oskierka). Lietuvos baltieji rėmėsi senąja legalia bajorų seimelių sistema ir apskričių komitetais valstiečių reformai vykdyti. Baltųjų organizacijai priklausė dauguma taikos tarpininkų, kurių pareiga buvo per valstiečių reformą spręsti bajorų dvarininkų ir valstiečių ginčus. Lietuvoje baltieji sukūrė gana darnią organizaciją. Prieš sukilimą jie siūlė atsisakyti ginkluotos kovos ir imtis pozityvaus ūkinio, visuomeninio, kultūrinio ir mokslinio darbo. Kai sukilimas prasidėjo, įsitraukė į jį, rėmėsi bendra baltųjų politine programa. Kartu Lietuvos baltieji rėmė vieningos Lenkijos valstybės idėją (jų jau netenkino senoji Abiejų Tautų Respublika, paremta unija, iš dalies saugojusia Lietuvos suverenitetą); Lietuvą linko paversti Lenkijos provincija. Praktiškai šiuo klausimu jie turėjo laviruoti ir atsižvelgti į raudonųjų keliamus federacijos projektus.
Į sukilimą baltieji įsitraukė tada, kai buvo didžiausia tikimybė, kad į sukilėlių ir Rusijos imperijos santykius įsikiš Vakarų Europos valstybės. 1863 03 pabaigoje, po baltųjų perversmo Varšuvoje, Lietuvos provincijų valdymo skyrius (vadovas J. Geištoras), t. y. ir baltieji, perėmė vadovavimą ir Lietuvos sukilėliams. Pirmiausia jie iš vadovybės pašalino aktyviausius raudonųjų veikėjus (K. Kalinauską ir kitus). Apskritai dėl gana geros organizacijos ir dalies raudonųjų, vadinamųjų nuosaikiųjų ar dešiniųjų, paramos baltųjų įtaka sukilimui buvo didelė. Rusijos administracijai 1863 06–08 suėmus J. Geištorą ir kitus 3 baltųjų komiteto narius sukilimui vėl ėmė vadovauti raudonieji; nuo 1863 07 Lietuvoje jo aukščiausiuoju organu tapo Lietuvos provincijų vykdomasis skyrius, vadovaujamas K. Kalinausko.
2111