Baltijos aukštumos Wieżycos kalno apylinkėse (Lenkija)
Báltijos áukštumos, kalvotos ir ežeringos moreninės aukštumos, į pietus ir rytus nuo Baltijos jūros. Prasideda Jutlandijos pusiasalyje (Danija), eina per Vokietijos ir Lenkijos šiaurę, Lietuvos pietus ir pietryčius, Latvijos rytus. Baltijos aukštumų ilgis apie 1300 km, plotis 20–50 kilometrų. Didžiausias aukštis 329 m (Wieżycos kalnas, Pamario aukštuma). Susiformavo iš ledyno pakraščio darinių, kuriuos sustūmė paskutinis pleistoceno ledynas, slinkdamas iš Skandinavijos per Baltijos jūros dubumą. Baltijos aukštumas sudaro kelios lanko pavidalo atkarpos: Jutlandijos aukštuma, Meklenburgo aukštuma, Pamario aukštuma, Mozūrijos aukštuma, Baltijos aukštumų Lietuvos lankas, Latgalos aukštuma.
Baltijos aukštumų Lietuvos lankas eina nuo Vištyčio palei Seirijus, Daugus, Trakus, Molėtus, Uteną, Zarasus. Ilgis 340 kilometrų. Aukščiausia vieta yra Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje, prie sienos su Lenkija (284,75 m, Dunojaus kalnas; 282 m, Pavištyčio kalnas). Baltijos aukštumos Lietuvoje skiria Vidurio Lietuvos žemumą nuo Rytų Lietuvos, arba smėlėtosios Pietryčių lygumos. Aukštumų lanką Lietuvoje Nemuno ir Neries slėniai skaido į Sūduvos aukštumą, Dzūkų aukštumą ir Aukštaičių aukštumą.
Baltijos aukštumos netoli Aukštadvario (Dzūkų aukštuma)
Lanko pietrytinis šlaitas susidarė Nemuno ledynmetyje Žiogelių stadijos metu. Tai neaukštos kalvų grandinės, einančios nuo Kapčiamiesčio pro Merkinę, Nedzingę, Senuosius Trakus, Pailgę. Didžiąją Baltijos aukštumų Lietuvos lanko dalį suformavo Aukštaičių stadijos Rytų Lietuvos fazės ledynas. Jis sustūmė moreninius masyvus, suformavo glaciodepresijas. Yra 26 moreniniai masyvai. Daugiausia jų Sūduvos aukštumoje (Vištyčio, Sangrūdos, Rudaminos, Verstaminų, Dusios, Miroslavo), didžiausi – Dzūkų aukštumoje (Nemunaičio, Alovės, Daugų, Butrimonių, Aukštadvario, Laičių, Rykantų) ir Aukštaičių aukštumoje (Riešės, Bijutiškio, Molėtų, Utenos, Pratkūnų). Moreninius masyvus jungia žemesni moreninių lankų ruožai, gaubiantys ledyno išgulėtas dubumas. Ledyno liežuvių glaciodepresijose susidarė Dusios, Metelio, Obelijos, Galvės, Kiemento, Alaušo, Avilio ežerai.
Baltijos aukštumos netoli Tauragnų
Baltijos aukštumų reljefas kalvotas daubotas. Sūduvos aukštumoje vyrauja vidutinio stambumo ir smulkios, Dzūkų – smulkios, Aukštaičių – vidutinio stambumo kalvos. Tarpukalvių daubos pelkėtos ir ežeringos. Baltijos aukštumų būdinga reljefo forma rinos. Jų dugne tyvuliuoja gilūs ežerai (Vilkokšnis, Asveja, Tauragnas). Baltijos aukštumose yra apie 80 % Lietuvos ežerų, prasideda daug upių: Širvinta, Kirsna, Verknė, Strėva, Musė, Virinta, Siesartis. Baltijos aukštumų nuogulos įvairios: riedulingas priemolis, gargždas, žvirgždas, smėlis, molis. Dirvos labai akmeningos (ypač Dzūkų aukštumoje). Dirvožemiai išplauti. Kalvų viršūnės ir šlaitai apirę, papėdėse suplauti stori humusingo deliuvio sluoksniai. Μažai miškų (6–8 % Baltijos aukštumų ploto). Yra nacionalinių ir regioninių parkų, draustinių: Dzūkijos nacionalinis parkas, Aukštaitijos nacionalinis parkas, Trakų istorinis nacionalinis parkas, Vištyčio regioninis parkas, Metelių regioninis parkas, Aukštadvario regioninis parkas, Neries regioninis parkas, Verkių regioninis parkas, Asvejos regioninis parkas, Labanoro regioninis parkas, Gražutės regioninis parkas.
2341