Baltijos finų kalbos

Báltijos fnų kabos, Pãbaltijo fnų kabos, finų kalbų pogrupis.

Paplitimas

Baltijos finų kalbos nuo kitų finų kalbų labiausiai nutolusios į vakarus, buvo daugiau veikiamos gretimų germanų, baltų, slavų kalbų. Priklauso suomių (5 mln. žmonių), estų (1,1 mln.; abi valstybinės kalbos), karelų (apie 131 000), vepsių (apie 13 000), ingrų (ižorų), lyvių, vodų kalbos ir karelų kalbos liūdžių tarmė (kartais laikoma atskira kalba); iš viso kalbančiųjų apie 6,2 mln. (20 amžiaus pabaigoje). Vartojamos Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijos Federacijoje (Karelijoje, Leningrado srityje). Oficialaus statuso neturinčios kalbos dažniausiai vartojamos buityje, kai kurios jų (vodų, lyvių) baigia išnykti.

Fonetika

Baltijos finų kalbos yra agliutinacinės. Fonetikai būdinga daug dvibalsių, balsių harmonija (estų ir lyvių kalbose neišlaikoma), priebalsių laipsnių kaita žodžių kamiene.

Morfologija ir sintaksė

Neturi giminės kategorijos, vartojamos posesyvinės (savybinės) priesagos (išskyrus estų kalbą). Yra 14–15 linksnių, iš jų ypač būdingas partityvas ir vietos linksniai. Išlaikytas neigiamasis veiksmažodžių asmenavimas. Dėl ankstyvų ryšių su baltais ir germanais pradėta vartoti sudėtines veiksmažodžio formas, pvz., suomių olen tehnyt ‘esu padaręs’, derinti pažyminio linksnį, pvz., suomių isossa talossa (*<iso talossa) ‘dideliame name’. Nuo seno vartojama nemažai baltizmų ir germanizmų (suomių, estų hammas ‘dantis’, lietuvių žambas, suomių kulta, estų kuld ‘auksas’, senovės vokiečių gold).

Raštas

Baltijos finų kalbos, išskyrus vodų, turi raštą. Seniausias rašto paminklas – į vieną iš išlikusių 13 a. tošinių raštų rusų kalba įterptas užkeikimas karelų kalba. Pirmosios knygos suomių ir estų kalbomis buvo išspausdintos 16 a., karelų ir lyvių – 19 a., vepsių ir ingrų – 20 a. pradžioje.

330