Baltijos jūra

Báltijos jra, Báltija, Atlanto vandenyno dalis, giliai įsiterpusi į Europos šiaurę; vidinė jūra. Plotas (be salų) 412 500 km² (kitais duomenimis, 368 000 km², 422 700 km²), didžiausias gylis 463 m (Landsorto įduboje; kitais duomenimis, 459 m), vidutinis gylis 55 m (kitais duomenimis, 48 m, 65 m), vandens tūris 21 000 km³ (kitais duomenimis, 22 000 km³, 20 300 km³).

Baltijos jūros žemėlapis

Vakaruose Zundo (Eresuno), Didžiojo Belto ir Mažojo Belto sąsiauriais Baltijos jūra jungiasi su Kategatu, o šis – su Skageraku (priskiriamu Šiaurės jūrai). Vakarinė riba (sutartinė) eina tarp Kategato ir Skagerako išilgai linijos, jungiančios Jutlandijos pusiasalio (Danija) Skageno (Greneno) kyšulį su Tjörno sala (Švedija). Kitais šaltiniais, Baltijos jūros vakarinė riba laikomas Zundo sąsiauris ir povandeninis Darsso slenkstis (18–20 m gylio) nuo Falsterio salos (Danija) Gedserio kyšulio iki Vokietijos krante esančio Darsso kyšulio. Jūros baseino plotas 1,55 mln. km² (kitais duomenimis, 1,7 mln. km²).

Krantai

Prie Baltijos jūros yra Danijos, Švedijos, Suomijos, Rusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos krantai. Generalizuotas Baltijos jūros kranto linijos ilgis 7080 kilometrų. Lietuvos krantas 90,66 km ilgio; 51,03 km jo tenka Kuršių nerijai (jos šiauriniai daliai), nuo Baltijos jūros skiriančiai Kuršių marias. Didžiausios įlankos: Botnijos įlanka, Suomijos įlanka, Rygos įlanka, Gdansko įlanka, Meklenburgo; Kuršių marios, Aismarės. Yra apie 6500 salų. Didžiausios salos: Zelandija (Danija), Gotlandas (Švedija), Saaremaa (Estija), Ölandas (Švedija), Hiiumaa (Estija), Rügenas (Vokietija), Alandas (Suomija), Bornholmas (Danija). Į Baltijos jūrą įteka apie 250 upių; didžiausios: Dalälvenas, Ångermanälvenas, Luleälvenas, Neva, Dauguva, Nemunas (į Kuršių marias), Prieglius, Vysla, Oderis. Per metus jos atplukdo apie 440 km³ vandens. Lietuvoje tiesiai į Baltijos jūrą įteka Šventoji, Rąžė ir keli upeliai.

smėlėtas Baltijos jūros krantas (Latvija)

Baltijos jūros vakariniai ir šiaurės rytiniai krantai labai raižyti – šcheriniai (šcherai), fjordiniai (fjordas), fjerdiniai (fjerdas), pietiniai ir pietrytiniai – palyginti lygūs, lėkšti, daugiausia smėlėti, su siauromis nerijomis, plačiais paplūdimiais ir pustomo smėlio kopomis.

Dugno reljefas

Baltijos jūra ties Neringa

Baltijos jūros dugno reljefas yra erozinės ir akumuliacinės kilmės; jį nulėmė prekvarterinės peneplenos morfostruktūra. Dugno reljefo formos: įdubos, jų šlaitai, moreniniai gūbriai, palaidoti upių įrėžiai, senieji krantiniai dariniai. Įdubos: Landsorto įduba (463 m), Botteno (294 m), Gotlando (249 m), Pietų Kvarkeno (233 m), Arkonos, Bornholmo, Šiaurės Baltijos. Bankos (seklumos): Oderio (mažiausias gylis virš jos 6 m), Słupsko (8 m), Pietinė vidurio (10 m), Šiaurinė vidurio (9 m), Hoburgo (10 m), Klintso (25 m), Klaipėdos (47 m), Fingrundeto (7 metrai). Suomijos, Rygos, Botnijos įlankose, Landsorto, Šiaurės Baltijos, Gotlando, Gdansko, Bornholmo, Arkonos įdubose slūgso purios dumblingos poledynmečio ir holoceno nuosėdos, bankose – moreninės nuogulos ir išplautos morenos. Išilgai smėlio krantų tęsiasi smėlio ir povandeninių sėklių zona.

Geologinė sandara

Baltijos jūros geologinė ir tektoninė sandara panaši į ją supančios sausumos sandarą. Apima kelis Žemės plutos struktūrinius elementus: Rytų Europos platformos Baltijos skydo pietinį šlaitą, Baltijos sineklizę, Teisseyro–Tornquisto lūžių zoną ir Vidurio Europos epikaledoninės platformos šiaurrytinį pakraštį. Kristalinį pamatą sudaro archėjaus–paleoproterozojaus magminės ir metamorfinės uolienos; jo sandaroje yra raukšlinių blokų, intruzinių masyvų ir grabenų-sinklinų.

Nuosėdinė danga prasideda neoproterozojumi (rifėjus), aukščiau jo slūgso vendo, paleozojaus, mezozojaus ir kainozojaus jūrinės, lagūninės ir kontinentinės nuogulos. Prekvartero uolienų paviršiuje (prekvarterinėje peneplenoje) yra įdubų, seklumų, palaidotų įrėžių. Kvartero sistemos uolienos (nuo 1,6 mln. metų amžiaus) paplitusios visoje Baltijos jūroje; jų sluoksnių storis šiaurėje 10–30 m, viduryje ir pietuose 40–60 m, įrėžiuose kai kur iki 300 metrų. Skiriama vidurinio ir viršutinio pleistoceno ledyninės nuogulos ir poledynmetiniai holoceno sluoksniai.

Jūros dugne yra naudingųjų iškasenų: sunkiųjų mineralų sąnašynų (priekrantėje), geležies ir mangano konkrecijų, gintaro, statybinio smėlio; vidurinio kambro ir ordoviko sistemų uolienų sluoksniuose (2400–2600 m gylyje) yra naftos telkinių (1980–91 išgręžta apie 30 giliųjų paieškinių gręžinių).

Baltijos jūros geologinėje raidoje skiriamas archėjaus–paleoproterozojaus etapas (jam pasibaigus susidarė raukšlėtasis kristalinis pamatas) ir neoproterozojaus–fanerozojaus platforminis (jo metu susidarė nuosėdinė danga ir jos struktūra) etapas. Dubuma pradėjo formuotis dėl Rytų Europos platformos šiaurės vakarinio pakraščio diferencijuoto kilimo (nuo oligoceno epochos) ir smarkių erozijos procesų Baltijos skydo ir Rusijos plokštės sandūroje (ši sandūros juosta eina per Baltijos jūrą, Ladogos, Onegos ežerus ir Baltąją jūrą), dėl to manoma, kad Baltijos jūros dubuma yra denudacinės kilmės. Lietuvos tyrėjai teigia, kad Baltijos jūros dubumos susidarymui labai didelės įtakos turėjo tektoniniai grimzdimai, ir tai įrodo jūros dugne esantys senųjų krantų dariniai. Pleistocene Baltijos jūros dubumą dengė ledas. Vėlyvajame pleistocene atsitraukus ledynams jūros baseinas galėjo susidaryti dėl Baltijos skydo centrinės dalies glacioizostazinio grimzdimo ir dėl Pasaulinio vandenyno lygio kilimo. Pirmykštė erozinė Baltijos jūros dubuma buvo labai paveikta pleistoceno ledynų egzaracijos ir akumuliacijos.

Baltijos jūros šiaurinės pakrantės ypatumas – daugybė mažų salelių (šcherų)

Dabartinė jūra susiformavo biolingo laikotarpiu (maždaug prieš 13–12 tūkst. metų) traukiantis ledynams iki Pietų Suomijos ir Švedijos krantų. Vėlyvajame pleistocene ir holocene buvo kelios Baltijos jūros raidos stadijos: Baltijos ledyninis ežeras, Joldijos jūra, Anciliaus ežeras, Litorinos jūra ir Limnėjos jūra. Dėl klimato ir Pasaulinio vandenyno lygio pokyčių tų stadijų jūros lygis ir vandens druskingumas labai kito. Dabartiniai Baltijos jūros kontūrai (su įlankomis) susidarė maždaug prieš 4500 metų, Litorinos jūros stadijos pabaigoje. Jūroje vyksta neotektoniniai judesiai (Botnijos įlankos dugnas šiaurėje pakyla apie 1 m, Baltijos jūros pietinis dalis grimzta 0,05–0,12 m per 100 metų).

Baltijos jūra ties Palanga

Klimatas

Klimatas drėgnas, jūrinis; nešaltos žiemos, vidutiniškai šiltos vasaros. Vidutinė oro temperatūra sausį: nuo –1 °C pietuose iki –5 °C Suomijos įlankoje ir –8 °C Botnijos įlankoje, liepą – nuo 17–18 °C pietuose iki 15 °C šiaurėje. Kritulių iškrinta 500–1000 mm per metus. Vėjai dažniausiai pietų ir pietvakarių. Per štormus, siaučiant uraganui (vėjo greitis 34–46 m/s), vandens bangos būna iki 12 m aukščio, prie Lietuvos krantų – per 6 m.

Vandens temperatūra rugpjūtį: pietvakariuose 18–20 °C (prie krantų iki 23–24 °C), vidurinėje dalyje 15–17 °C (prie krantų 21–23 °C), šiaurėje 12–14 °C, vasarį – atviroje jūroje 2,5 °C, šiaurės rytuose 1 °C, prie krantų 0 °C. Žiemą Botnijos įlanka ir didesnė Suomijos bei Rygos įlankų dalis užšąla. Į pietus nuo Liepojos užšąla tik priekrantės.

Vandens druskingumas paviršiuje: Baltijos jūros pietvakariuose 11 ‰, centrinėje dalyje (ir prie Lietuvos krantų) 6–8 ‰, šiaurėje 2,5 ‰, prie dugno – pietvakariuose 17–19 ‰, centrinėje dalyje 12 ‰. Vidutinis druskingumas 7,8 ‰. Baltijos jūros vandens lygis šiek tiek aukštesnis už Atlanto. Į jūrą patekęs kritulių ir upių gėlas vanduo sudaro paviršinį mažesnio tankio sluoksnį ir beveik nesimaišo su druskingesniu ir tankesniu giluminiu vandeniu. Dėl vandens lygių skirtumo gėlesnis paviršinis vanduo sąsiauriais srūva į Šiaurės jūrą, o iš ten druskingesnis, tankesnis, deguonimi labiau prisotintas vanduo – priedugniu į Baltijos jūrą (daugiausia jo priplūsta per labai smarkias audras). Visa priedugninė vandens masė retai atsinaujina. Druskingo vandens didžiausi kiekiai įplaukia į Baltijos jūrą maždaug kas 11 metų. Kai stagnacijos laikotarpis užtrunka, giliausiose įdubose susikaupęs vandenilio sulfidas sunaikina gyvuosius organizmus.

Potvyniai ir atoslūgiai Baltijos jūrai nebūdingi; jų aukštis ties Klaipėda 4 cm. Vandens lygio didžiausi svyravimai priekrantėse būna dėl vėjo sukeltos patvankos ir nuotvankos; svyravimo amplitudė prie Lietuvos krantų daugiau kaip 2 m. Jūros vidurinėje dalyje ir visose įlankose srovės teka prieš laikrodžio rodyklę; jų greitis ties Lietuva 0,03–0,1 m/s (per audrą gali padidėti apie 10 kartų).

Augalija ir gyvūnija

Baltijos jūros biota (gyvieji organizmai) susideda iš ledynmečio reliktų (išlikusių per visas Baltijos jūros raidos stadijas) ir rūšių, kurios vėliau pateko iš gretimų vandens telkinių. Dėl antropogeninės veiklos organizmų imigracija tebevyksta. Į Baltijos jūrą patenka rūšys iš kitų pasaulio regionų; tai gali kelti grėsmę vietinėms ekosistemoms ir žmonių ūkinei veiklai.

Svarbiausios Baltijos jūros augalų rūšys: iš rudadumblių – pūslėtasis guveinis (Fucus vesiculosus), iš raudondumblių – banguolis (Furcellaria lumbricalis), iš žiedinių augalų – jūrinis andras (Zostera marina). Vasarą akmenuotose seklumose klesti žaliadumbliai.

Dėl mažo druskingumo Baltijos jūros faunos ir floros rūšių daug mažiau negu druskingų jūrų; rūšių mažėja nuo vakarinių sąsiaurių vidinių jūros plotų link. Pvz., dugno bestuburių rūšių Skagerake randama apie 1500, Kategate apie 840, Baltijos jūros vidurinėje dalyje – 80, Botnijos įlankoje – 10; jūrinių žuvų Skagerake yra 120 rūšių, Botnijos įlankoje – 20; dugno makrofitų – atitinkamai 150 ir 20.

Baltijos jūra ties Melnrage

Lietuvos priekrantėje yra 422 rūšys fitoplanktono, 38 makrofitų, apie 60 rūšių makrofaunos, iš jų 31 rūšis žuvų. Gausiausios Baltijos jūros gyvūnų rūšys: dvigeldžiai moliuskai (makomos, midijos, mijos, širdukės), daugiašerės kirmėlės (nereidės ir kitos), vėžiagyviai (jūrų tarakonas, šoniplaukos). Vandenilio sulfidu užterštose giliausiose įdubų vietose gyvena tik anaerobinės bakterijos. Jūroje sugaunama iki 0,7 mln. t žuvų per metus. Svarbiausios verslinės žuvys: bretlingiai, strimelės, menkės; kitų verslinių žuvų (plekšnių, otų, stintų, sterkų, lašišų) sugaunama mažiau. Baltijos jūros pakrantėse gyvena apie 340 paukščių rūšių; žiemoja arktinių sričių vandens paukščiai. Yra 3 rūšys ruonių: pilkasis, arba ilgasnukis, žieduotasis ir paprastasis; 20 a. 7–8 dešimtmečiais jų gerokai sumažėjo.

Aplinkos apsauga

Baltijos jūros ekosistemai didelę grėsmę kelia antropogeninė eutrofikacija (biologinio produktyvumo didėjimas dėl biogeninių elementų kaupimosi), dėl to vyksta vadinamasis vandens žydėjimas (jį sukelia mikroskopiniai fitoplanktono dumbliai), mažėja vandens skaidrumas, giluminiuose vandens sluoksniuose trūksta deguonies. Be to, Baltijos jūrai kenkia užterštumas naftos produktais, kenksmingomis cheminėmis medžiagomis. Po II pasaulinio karo keliose Baltijos ir Šiaurės jūrų vietose buvo paskandintos Vokietijoje sukaupto cheminio ginklo atsargos; kartais poilsiautojai nusidegina rankas į gintarą panašiais baltojo fosforo gabalėliais.

1981 11 21 įvyko viena didžiausių ekologinių katastrofų Lietuvos pajūryje – prie Klaipėdos uosto šiaurinio molo per audrą sudužo Gibraltaro bendrovei priklausantis tanklaivis Globe Assimi; išsiliejo apie 17 000 t. mazuto, buvo užterštas apie 80 km ilgio Lietuvos ir Latvijos pajūrio ruožas, pažeista ekosistema.

1974 Baltijos valstybės Helsinkyje pasirašė Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos konvenciją ir sudarė Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisiją (HELCOM); komisijos nuostatos, turinčios įstatymų galią, reglamentuoja Baltijos jūros ekologinę būklę. 1990 pasirašyta Baltijos jūros apsaugos deklaracija. 1992 priimta papildyta 1974 konvencija.

jachtų prieplauka Suomijoje

Ūkis

Baltijos jūra padalyta į 9 išskirtines ekonomines zonas; Lietuvos ekonominės zonos ir teritorinių vandenų plotas apie 6440 km². Baltijos pakrančių šalims tenka apie 10 % pasaulinės prekybos laivyno tonažo. Svarbiausi laivybos keliai iš Baltijos jūros į Atlantą eina Didžiuoju Beltu ir Kylio kanalu; mažesni laivai plaukia per Zundą. Kylio kanalu ir Danijos sąsiauriais per metus perplaukia apie 75 000 laivų. Tarp daugelio Baltijos jūros uostų kursuoja geležinkelio ir automobilių keltai. Per Zundo sąsiaurį nutiestas tiltas. Yra daugiau kaip 30 uostų, kurių krovinių apyvarta daugiau kaip 1 mln. t per metus. Didžiausi uostai ir uostų kompleksai: Göteborgas, Gdanskas–Gdynė, Ventspilis, Szczecinas–Świnoujście, Sankt Peterburgas, Talinas, Klaipėda, Rostockas, Ryga, Stokholmas, Helsinkis. Daug kurortų.

Talino uostas

Baltijos jūros pakrantė

L: V. Gudelis Baltijos jūra Vilnius 1960, Lietuvos įjūris ir pajūris Vilnius 1998; L. Lukoševičius Baltija pasakoja Vilnius 1976; M. Repečka, E. Bukelskis, V. Kesminas Baltijos žuvys Vilnius 1998; P. A. Mažeika Baltijos jūros hidrodinamika Klaipėda 2001; The Quaternary history of the Baltic/ red. V. Gudelis, L. K. Königsson Uppsala 1979; Geologija i geomorfologija Baltijskogo morja/ red. A. Grigelis Leningrad 1991; Gidrometeorologija i gidrochimija morej SSSR t. 3 Baltijskoe more Sankt Peterburg 1992; L. Ž. Gelumbauskaitė, A. Grigelis, J. Cato, M. Repečka, B. Kjellin Bottom Topography and Sediment Maps of the Central Baltic Sea Vilnius–Uppsala 1999.

2300

Baltijos jūros tyrimai

Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos konvencija

Baltijos jūros draustinis