Baltijos valstybės

Báltijos valstýbės, Báltijos jros valstýbės, valstybės prie Baltijos jūros. Yra devynios (lentelė). Dėl istorinės raidos savitumo iš jų dar išskiriamos Baltijos šalys (Estija, Latvija, Lietuva), t. p. Skandinavijos šalys (Danija, Suomija, Švedija; joms dar priskiriamos Islandija bei Norvegija; Šiaurės Taryba). Baltijos valstybes sieja politiniai, ekonominiai, kultūriniai ir istoriniai ryšiai, rūpinimasis Baltijos jūra.

1

Baltijos jūra nuo seno jungė prie jos gyvenančias gentis ir tautas. Jau bronzos amžiuje jūra vyko mainų prekyba, palei pakrantes susidarė jų genčių prekybos kelias (circus). 1–5 a. veikė prekybinis Gintaro kelias (tarp baltų genčių ir Romos imperijos šiaurinių provincijų). Vidurinių amžių Vakarų kultūra (ir katalikybė) plito palei Baltijos jūrą iš pietų į šiaurę ir iš vakarų į rytus. Baltijos valstybių teritorijoje kuriantis valstybiniams junginiams stiprėjo tautų ūkiniai (prekybiniai) ryšiai, prasidėjo vadinamoji kova dėl Baltijos jūros. 9–10 a. toje kovoje vyravo normanai (vikingai), veikė vadinamasis Variagų kelias į graikus (tiksliau – į Bizantiją). 10–11 a. sėkmingiau kovojo karalystę įkūrę danai, nuo 12 a. stiprėjo vokiečių įtaka; pastarieji, vienuolių karinių ordinų (Kalavijuočių ordinas, Vokiečių ordinas, Livonijos ordinas) remiami, išplėtė savo valdas į Baltijos šalių teritoriją; Šiaurės Vokietijos ir čia įkurti vokiečių miestai, susijungę į Hanzos sąjungą, įgijo Baltijos ir aplinkinių kraštų prekybos monopolį. 12–13 a. Švedija užvaldė suomių žemes. Vokiečių kolonijomis tapo 13 a. kryžiuočių užkariautos baltų žemės nuo Vyslos žemupio iki Dauguvos ir estų žemės iki Talino (Kryžiaus karai Baltijos regione). 14 a.–16 a. pirmoje pusėje Baltijos vakaruose buvo didelė Danijos įtaka. Nors ji 1367–70 karą su Hanza dėl prekybos Baltijos jūroje pralaimėjo, bet įtaką išlaikė, nes rėmėsi 1380 unija (galiojo iki 1814) su Norvegija ir 1397 Kalmaro unija su Norvegija ir Švedija (faktiškai nustojo galioti 15 a. viduryje).

15 a. pabaigoje–16 a. iš Vidurio Europos rytų į Vakarų Europą didėjo grūdų eksportas; tai paspartino lažinės palivarkinės sistemos plėtrą į rytus nuo Elbės. Svarbūs tapo vandens prekybos keliai. Į kovą dėl Baltijos jūros įsitraukė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, 16 a. susikūrusi federacinė Abiejų Tautų Respublika, kuri tapo viena to meto Europos didžiųjų valstybių. Po 1558–83 Livonijos karo ji pajungė didumą Livonijos, jos valdovo vasale tapo Prūsijos kunigaikštystė (susikūrė 1525, po Vokiečių ordino sekuliarizacijos) ir Abiejų Tautų Respublika užvaldė didelį Baltijos jūros pakrančių ruožą.

Nuo 16 a. antros pusės stiprėjo ir valdas aplink Baltijos jūrą plėtė Švedija: 1561 užėmė Šiaurės Estijos teritoriją (su Talinu), po 1600–29 Lenkijos ir Lietuvos valstybės–Švedijos karo ir po 1655–60 Šiaurės karo – didumą Livonijos, o per karus su Danija – Skonę ir Norvegijos rytus, t. p. įgijo valdų Vokietijoje. 17 a. ji tapo didžiąja valstybe, įsigalėjo Baltijos jūroje (buvo sakoma, kad Baltijos jūra virto Švedijos ežeru). Tačiau 18 a. pirmaisiais dešimtmečiais ji pralaimėjo antrąjį Šiaurės karą (1700–21), prarado teritorijas į rytus nuo Baltijos jūros. Čia įsitvirtino (užėmė latvių žemes į šiaurę nuo Dauguvos, dabartinės Estijos teritoriją, kitus kraštus) ir tapo didžiąja valstybe karą laimėjusi Rusija. Po laimėtų karų ir Abiejų Tautų Respublikos padalijimų 18 a. pabaigoje iškilo ir Prūsijos karalystė. 18 a. antroje pusėje Rusija, Prūsija ir Austrija pasidalijo Abiejų Tautų Respubliką. Taip 19 a. prie Baltijos jūros įsigalėjo Rusijos imperija ir 1871 susikūrusi Vokietijos imperija, o kitų Baltijos valstybių įtaka dar labiau sumenko.

Geopolitinė padėtis iš esmės pasikeitė 20 a. 2 dešimtmetyje, kai per I pasaulinį karą nusilpo Rusija, kurioje įvyko Spalio perversmas (1917), ir Vokietija. Jų valdytos Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Suomija 1917–20 tapo nepriklausomomis valstybėmis. Tokia padėtis truko du dešimtmečius, kol abi didžiosios valstybės atkūrė ekonominį ir karinį potencialą. Jose įsitvirtino totalitariniai režimai: Rusijoje (nuo 1922 pabaigos – Sovietų Sąjungoje) per 1918–20 pilietinį karą – komunistų (bolševikų), Vokietijoje nuo 1933 – nacionalsocialistų. Šios valstybės Molotovo–Ribbentropo paktu bei kitomis sutartimis pasidalijo Vidurio Europos rytus į įtakos zonas ir 1939–40 vėl užgrobė minėtas nepriklausomas valstybes; iš pastarųjų Lenkija 1939 Vokietijos ir SSRS kariuomenių buvo sumušta, tik Suomija dėl jos kariuomenės atkaklios kovos su Raudonąja armija per 1939–40 Suomijos–SSRS karą išsaugojo nepriklausomybę, nors ir prarado dalį teritorijos.

Po Vokietijos pralaimėjimo II pasauliniame kare (1939–45) pavojingiausia kitoms Baltijos valstybėms ir visai Europai tapo antroji (po Jungtinių Amerikos Valstijų) pasaulio supervalstybė – agresyvi SSRS. Ji užvaldė dalį Rytų Prūsijos (Kaliningrado sritis), valdė 1940 okupuotas ir aneksuotas Estiją, Latviją, Lietuvą, suskaldė Vokietiją – jos 1945 okupuotoje rytinėje dalyje 1949 buvo įkurta prosovietinio režimo valdoma Vokietijos Demokratinė Respublika, satelite pavertė Lenkiją (Lenkijos Liaudies Respublika). Siekdamos apsisaugoti nuo SSRS grėsmės (buvo parengti planai užkariauti ir Vakarų Europą) Danija ir Vokietijos Federacinę Respubliką (įkurta 1949) įstojo į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO; įkurta 1949). Švedija, saugodama savo neutralitetą, toliau stiprino ginkluotąsias pajėgas, Suomija iš esmės vykdė vadinamąją finliandizacijos (taikstymosi) politiką.

Tik į 20 a. pabaigą, kai Sovietų Sąjungoje sustiprėjo komunistinio režimo krizė ir SSRS vadovo M. Gorbačiovo iniciatyva buvo pradėta vykdyti vadinamoji pertvarkos ir demokratizacijos politika, sovietų bloko ir SSRS aneksuotų Baltijos šalių gyventojai įgijo galimybę pareikšti savo politinę valią. Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje 1988 susikūrę Liaudies frontai bei Sąjūdis per laisvus rinkimus 1990 laimėjo daugumą parlamentuose ir šios šalys taikiu būdu atkūrė nepriklausomybę. 1989 Lenkijoje ir Vokietijos Demokratinėje Respublikoje žlugo prosovietiniai režimai, 1990 Vokietija susivienijo. Šie pokyčiai tarptautiniu mastu galutinai teisiškai įforminti 1991 žlugus SSRS.

Nuo 20 a. pabaigos sustiprėjo Baltijos valstybių ryšiai. 1992 įkurta Baltijos jūros valstybių taryba, kuriai priklauso visos Baltijos valstybės, t. p. Islandija ir Norvegija. Taryba padeda plėtoti visapusį bendradarbiavimą, nuo 1998 Stokholme turi nuolat veikiantį sekretoriatą; jos nutarimai patariamojo pobūdžio. Baltijos valstybės tapo Europos Sąjungos ir NATO narėmis; tai stiprina jų demokratinę raidą ir regiono saugumą. Dauguma Baltijos valstybių teikia diplomatinę, ekonominę ir karinę pagalbą Baltijos šalims, remdamos jų demokratinę plėtrą. Danija daug padeda Lietuvai, Suomija – Estijai, Švedija – Latvijai, kai kuriais atvejais – ir Estijai bei Lietuvai.

Visos Baltijos valstybės rūpinasi Baltijos jūra. Iš jos apsaugai skirtų ekologinių sutarčių svarbiausia 1974 Helsinkyje pasirašyta Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos konvencija; jos įgyvendinimui prižiūrėti veikia Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisija (Baltic Marine Environment Protection Commission, HELCOM); 1990 dėl ekologinės apsaugos pasirašyta Baltijos deklaracija, o 1992 griežtesnis 1974 konvencijos variantas, taikomas ne tik Baltijos jūrai, bet ir jos intakams; jį pasirašė ir nepriklausomybę atkūrusios Baltijos šalys. Iš laivininkystės ir prekybos organizacijų yra reikšmingesnės Baltijos birža (Baltic Exchange) bei Baltijos ir tarptautinė jūrų taryba (įkurta 1905), tarp kurios narių yra ir Baltijos valstybių laivų savininkų bei agentų, prekybos organizacijų.

L: M. Klinge Baltijos pasaulis Vilnius 1996.

1412