Baltõsios ir Raudonõsios rõžių kara (1455–85), Rõžių kãras, vyko Anglijoje dėl sosto tarp Plantagenetų dinastijos šakų Lankasterių ir Jorkų. Pavadinimas kilo iš kovojančių pusių herbinių simbolių: Jorkų baltos rožės ir Lankasterių raudonos.
1453 karalius Henrikas VI susirgo psichikos liga. Tuo pasinaudojo maištaujančių baronų įtakingiausios grupuotės vadas Voriko erlas Richardas Neville’is, kuris norėjo sumažinti karaliaus žmonos karalienės Margaritos Anžu įtaką ir paskirti regentu savo giminaitį Jorko kunigaikštį Ričardą (Ričardas Jorkietis). 1455 pasveikęs Henrikas VI atkūrė karalienės įtaką; Jorkų šalininkai pasipriešino ginklu. 1455 05 22 prie Saint Albanso Jorko kunigaikštis sumušė Henriko VI šalininkus (Saint Albanso mūšiai), tačiau 1460 12 prie Wakefieldo pralaimėjo ir žuvo. 1461 03 29 jo sūnus Eduardas dar kartą sumušė Lankasterių šalininkus Towtono mūšyje (Henrikas VI ir Margarita Anžu pabėgo į Škotiją) ir pasiskelbė karaliumi Eduardu IV. Dėl nesutarimų su naujuoju karaliumi Voriko erlas ir jo šalininkai sukilo. 1470 jie grąžino į sostą Henriką VI (Eduardas IV pabėgo į Nyderlandus), kuris 1471 04 14 pralaimėjo grįžusiam Burgundijos remiamam Eduardui IV Barneto mūšį, o atskubėjusi prancūzų remiama Margarita Anžu – Tewkesbury mūšį (1471 05 04).
Baltosios ir raudonosios rožių karų Tewkesbury mūšis (15 a. pabaigos Gento rankraščio iliuminacija, Gento universiteto biblioteka)
Eduardas IV įsitvirtino soste ir valdė iki mirties (1483). Iš jo mažamečio sūnaus sostą 1483 atėmė Eduardo IV brolis Ričardas III. Lankasterių vadas Henrikas Tiudoras ir dalis nepatenkintų Jorkų šalininkų 1485 08 22 Boswortho mūšyje sumušė Ričardą III (šis žuvo). Vedybomis su Jorkų įpėdine Eduardo IV dukterimi Elžbieta jis sujungė abi rožes į vieną herbą.
Pasibaigus šiam karui Anglijoje baigėsi feodalinė anarchija.
-Rožių karai; -Rožių karas