baltų kalbos

baltų ir slavų kalbų sąveikos schema

baltų ir slavų kalbų sąveikos schema

báltų kabos, áisčių kabos, indoeuropiečių kalbų šeimos grupė, kurią sudaro dabar vartojamos lietuvių, latvių ir išnykusios prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių bei sėlių kalbos. Pagal tradicinę indoeuropiečių kalbų klasifikaciją baltų kalbos skiriamos rytinių (sateminių kalbų) kalbų grupei.

Terminas

Baltų kalbų terminą pirmasis pavartojo vokiečių kalbininkas G. H. F. Nesselmannas knygoje Senovės prūsų kalba (Die Sprache der alten Preussen 1845) siedamas jį su Baltijos jūros (vokiškai Baltisches Meer, lotyniškai mare Balticum) pavadinimu. Kai kurie kalbininkai baltų kalbas yra vadinę lietuvių kalbomis, kiti – latvių kalbomis, K. Jaunius ir K. Būga – aisčių kalbomis (pirmasis šį terminą pavartojo vokiečių kalbininkas J. K. Zeussas). Baltų kalbas, kaip savarankišką indoeuropiečių šeimos grupę, išskyrė lyginamosios kalbotyros kūrėjai F. Boppas ir R. K. Raskas.

Baltų kalbų skirstymas

Skiriamos vakarų (prūsų kalba ir jotvingių kalba) ir rytų (lietuvių kalba, latvių kalba,kuršių kalba, sėlių kalba, žiemgalių kalba) baltų kalbos. Pagal V. Mažiulio hipotezę, kuršių kalba iš pradžių buvusi artimesnė vakarų baltų kalboms, vėliau suartėjo su rytų baltų kalbomis. Jotvingių, kuršių, sėlių, žiemgalių genčių vartotos kalbos išnyko nepalikusios rašto paminklų, todėl sunku pasakyti, ar tai buvo savarankiškos kalbos, ar tik baltų kalbų tarmės. Kai kurie kalbininkai savarankiška baltų kalba laiko ir dabartinės latvių kalbos latgalių tarmę. Prie vakarų baltų kalbų skiriami ir Dniepro baltai. Remiantis daugiausia toponimikos duomenimis, yra nustatyta, kad gentys, kalbėjusios baltų tarmėmis, užėmė daug didesnį plotą negu dabartinė baltų teritorija. K. Būgos nuomone, vakarų ir rytų baltų kalbos atsiskyrė ne vėliau kaip 4–3 a. pr. Kr., o lietuvių ir latvių kalbos – ne anksčiau kaip 7 amžiuje.

Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų skirtumai

Nuo kitų indoeuropiečių kalbų baltų kalbos skiriasi savita leksika. Jos turi nemaža žodžių, kurių nėra kitose indoeuropiečių kalbose: lietuvių genỹs, latvių dzenis, prūsų genix; lietuvių lãbas, latvių labs, prūsų labs; lietuvių pel, latvių pele, prūsų pele; lietuvių tvas, latvių tēvs, prūsų tāws; lietuvių žrgas, latvių zirgs ‘arklys’, prūsų sirgis ‘eržilas’. Baltų kalbos geriau negu kitos indoeuropiečių kalbos išlaikė pirmykščius garsus, ypač balsius (plg. lietuvių sūnùs, prūsų souns, senosios bažnytinės slavų synъ, rusų сын, gotų sunus, vokiečių Sohn, sanskrito sūnúḥ, senosios graikų hyiýs, tocharų B soyä, tocharų A se). Baltų kalbos ir prieš dantinius priebalsius t, d išlaikė m, kuris kitose indoeuropiečių kalbose išnyko arba virto n (plg. lietuvių šitas, latvių simts, senosios bažnytinės slavų sъto, rusų сто, gotų hund, vokiečių hundert, sanskrito śatám, lotynų centum, senosios graikų hekatón, senosios airių cét, tocharų känt). Baltų kalbose yra nemaža ()ē kamieno daiktavardžių, kurių kitose indoeuropiečių kalbose (išskyrus lotynų kalbą) beveik nėra. Baltų kalbų veiksmažodžio asmenavimo sistemai būdinga visų skaičių 3 asmens ta pati forma (plg. lietuvių ẽsti, prūsų est, senosios bažnytinės slavų jestъ – sątъ, rusų есть – суть, gotų ist – sind, vokiečių ist – sind, sanskrito asti – santi – staḥ, lotynų est – sunt, senosios graikų est – eis – estón, airių is – it, hetitų ešzi – ašanzi).

Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų panašumai

Iš indoeuropiečių kalbų baltų kalboms artimiausios slavų kalbos. Jos turi nemaža bendrų žodžių (dažnai žymi svarbias sąvokas), kurių nėra kitose indoeuropiečių kalbose (plg. lietuvių délnas, latvių delna, senosios bažnytinės slavų dlanь, rusų ладонь < dolonь; lietuvių galvà, latvių galva, prūsų galwo, senosios bažnytinės slavų glava, rusų голова; lietuvių pištas, latvių pirksts, prūsų pīrsten, senosios bažnytinės slavų prьstъ, rusų перст; lietuvių saldùs, latvių salds, senosios bažnytinės slavų sladъkъ, rusų сладкий; lietuvių žãlias, latvių zaļš, prūsų saligan, senosios bažnytinės slavų zelenъ, rusų зелёный). Baltų ir slavų kalbas sieja kai kurios fonetinės bendrybės: indoeuropiečių skiemeniniai sonantai , , ,  baltų ir slavų kalbose atliepiami dvejopai: il, ir, im, in ir ul, ur, um, un (plg. lietuvių vikas, latvių vilks, prūsų wilkis, senosios bažnytinės slavų vlьkъ; lietuvių kulkšns, latvių kulksnis, prūsų culczi, bulgarų кълка, rusų колк); indoeuropiečių dvibalsis *eu virto *au (slavų u < *au – plg. lietuvių liáudis, latvių ļaudis, senosios bažnytinės slavų ljudьje, rusų люди). Esama kirčiavimo (plg. lietuvių dmai, rusų дм, дма, sanskrito dhūmáḥ, graikų thymós; lietuvių rankà – rañką, rusų рукá – рку) ir morfologinių bendrybių – baltų ir slavų kalbos turi įvardžiuotines būdvardžių formas, sudarytas su įvardžiu *o (plg. lietuvių mãžas – mažàsis, latvių mazs – mazais, rusų мал – малый). Lietuvių, latvių ir slavų kalbos turi skirtingą nuo kitų indoeuropiečių kalbų o‑kamienių daiktavardžių vienaskaitos kilmininko galūnę *‑ā (plg. lietuvių viko, kur o < ā, latvių vilka, senosios bažnytinės slavų vlьka, rusų волка, sanskrito vkasya), nemaža bendrų priesagų. Iš sintaksės bendrybių minėtina: su neigimą reiškiančiais veiksmažodžiais vartojamas kilmininko, o ne galininko linksnis, šioms kalboms būdingas tarinio įnagininkas.

Šis baltų ir slavų kalbų artimumas aiškinamas įvairiai (pav.). Kai kurie kalbininkai (A. Schleicheris, K. Brugmannas, J. M. Rozwadowskis, P. Arumaa ir kiti) mano, jog baltų ir slavų kalbos, išsiskyrusios iš indoeuropiečių prokalbės, kurį laiką sudarė tam tikrą bendrą kalbinį vienetą (buvusi baltų ir slavų prokalbė). Kiti (A. Meillet, E. Fraenkelis, A. Sennas, Z. Zinkevičius) kalbų panašumą aiškina jų kilme iš panašių indoeuropiečių dialektų, be to, baltų ir slavų gentys gyveno gretimuose geografiniuose rajonuose panašiomis civilizacijos sąlygomis. J. Endzelīno nuomone, galima kalbėti apie tam tikrą slavų ir baltų epochą, bet prokalbės termino geriau nevartoti, nes jis perša mintį apie buvusią šių kalbų vienovę. C. S. Stangas atkreipė dėmesį į tai, jog sąvoka kalbinė vienovė suprantama skirtingai: kartais atskiros kalbos skiriasi mažiau negu atitinkamų kalbų tarmės (bangų teorija).

Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų bendrybės

Baltų kalbos turi ypatybių, būdingų ir germanų (kartu ir slavų) kalboms. Esama leksikos bendrybių (plg. lietuvių draũgas, latvių draugs, prūsų draugiwaldūnen ‘bendrininką’, senosios bažnytinės slavų drugъ, rusų друг, senosios islandų draugr ‘vyras’, senosios vokiečių aukštaičių truhtin ‘karo vadas’; lietuvių tkstantis, latvių tūkstotis, prūsų tūsimtons (daugiskaitos galininkas), senosios bažnytinės slavų tysęšti, rusų тысяча, gotų þūsundi, vokiečių tausend). Būdinga daugiskaitos naudininko galūnė su formantu ‑m‑ (plg. lietuvių vilkáms < vilkamus, senosios bažnytinės slavų vlьkomъ, gotų wulfam, sanskrito vkēbhyaḥ). Lietuvių ir germanų kalbose savitai sudaryti skaitvardžiai nuo 11 iki 19 (plg. lietuvių vienúolika, gotų ainlif, vokiečių elf, anglų eleven). Visose trijų kalbų grupėse labai produktyvi priesaga ‑iska‑. Dėl šių bendrybių kai kurie kalbininkai mano, kad indoeuropiečių prokalbėje buvo šiaurės kalbų grupė, kurią sudarė baltų, slavų ir germanų, gal ir tocharų kalbos.

Istoriniais laikais baltų tautos iš visų indoeuropiečių daugiausia bendravo su slavais ir germanais. Baltų kalbų leksikoje randama slavizmų, germanizmų. Nuo priešistorinių laikų baltai bendravo su finougrų gentimis. Jų kalbose esama gana daug baltiškos kilmės skolinių, o kai kurie skoliniai per finougrų kalbas pateko net į rusų kalbos tarmes. Esama ir kai kurių gramatinės struktūros panašumų, kurie gali būti aiškinami kalbų kontaktais.

L: J. Endzelynas Baltų kalbų garsai ir formos Vilnius 1957; K. Būga Rinktiniai raštai 3 t. Vilnius 1958–62; E. Frenkelis Baltų kalbos Vilnius 1969; V. Mažiulis Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai: Deklinacija Vilnius 1970; J. Kabelka Baltų filologijos įvadas Vilnius 1982; Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos istorija 6 t. Vilnius 1984–94; A. Salys Baltų kalbos, tautos bei kiltys. Lietuvių giminaičiai Vilnius 1995; P. U. Dini Baltų kalbos Vilnius 2000; C. S. Stang Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen Oslo–Bergen–Tromsö 1966; R. Eckert, E.‑J. Bukevičiūtė, F. Hinze Die baltischen Sprachen: Eine Einführung Lepzig–Berlin–München 1994.

2069

baltai

baltų architektūra

baltų dailė

baltų religija ir mitologija