báltų relgija ir mitològija, baltų genčių mitologinių vaizdinių sistema ir tikėjimai.
Seniausios žinios
Seniausios žinios apie baltų religiją ir mitologiją yra Tacito veikale Germania (De origine et situ Germanorum 98), kuriame minimi aisčiai (istoriografijoje laikomi baltų gentimi), gyvenantys prie Svebų (Baltijos) jūros, garbinantys dievų motiną, nešiojantys šernų atvaizdus kaip apsaugos priemonę. Vulfstanas (9 a.) pateikia žinių apie prūsus ir jų laidojimo papročius. Adomas Brėmenietis (11 a.) rašo, kad prūsai saugo miškus ir šaltinius nuo krikščionių, galinčių juos suteršti. Ipatijaus metraštyje (13 a.) pasakojama apie karaliaus Mindaugo slapta garbintus dievus. Jono Malalos kronikos slaviškojo vertimo intarpe (1261) yra liudijimų apie baltų dievus bei Sovijaus mitą. 13–15 a. lietuvių, latvių, prūsų tikėjimus ir papročius aprašė Vokiečių ordino kronikininkai (Oliveris Paderbornietis, Henrikas Latvis, Petras Dusburgietis, Vygandas Marburgietis).
Šventasis ąžuolas prūsų Romuvoje (raižinys iš C. Hartknocho knygos Alt und Neues Preußen d. 2 1684)
Baltų religijos ir mitologijos liekanos
Vokiečių ordinui apkrikštijus baltų gentis ėmė plisti krikščionybė, tačiau egzistavo ir senųjų tikėjimų liekanos. J. Długoszas (15 a.) mini lietuvių pagarbą miškams, ugniai, žalčiams, gyvatėms, mirusiųjų minėjimą, žynius, aukojimus. M. Strijkovskis, J. Lasickis (16 a.) pateikia duomenų apie ikikrikščioniškus lietuvių svarbiausius dievus ir mitines būtybes. M. Pretorijus (17 a.) veikale Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla aprašo senovės prūsų papročius, tikėjimus. Rašytiniai šaltiniai yra vėlyvi, fragmentiški, kartais nepatikimi. Svarbiausias šaltinis baltų religijai ir mitologijai rekonstruoti yra tautosaka (pasakojamoji, smulkioji, dainos), kalba (vardažodžiai, frazeologizmai), etnografija, vaizduojamasis menas, architektūra.
Baltų religijos ir mitologijos sluoksniai
Remiantis M. B. Gimbutienės koncepcija baltų religijos ir mitologijos skiriami 2 sluoksniai – susijęs su senovės Europos kultūra ir indoeuropietiškasis. Archajiškiausias sluoksnis (iki 3000–2500 prieš Kristų) atspindi matricentrinę, matrilinijinę kultūrą. Joje svarbiausia buvo gimdančioji, kuriančioji moteris, o makrokosmo sferoje – žemė, augalija. Su chtoniškąja sritimi susiję mitiniai personažai: Žemyna, laumė, Laima, ragana, žaltys, gyvatė, kaukai, Vaižgantas. Indoeuropiečių mitologijoje svarbiausias buvo dangus, kuris dažniausiai sietas su vyriškuoju pradu. Indoeuropiečių kilmės dievais ir deivėmis laikomi: dievas, Perkūnas, Velnias, Aušrinė, kalvis Teliavelis, Dievo sūnūs.
Siužetai
Baltų mitų nuoseklių siužetų žinoma nedaug. Išskirtinas Sovijaus mitas, kuriuo grindžiamas mirusiųjų deginimo paprotys (įsivyravęs 5–10 amžiuje). Jame pasakojama, kaip Sovijus mėgina nueiti į pragarą. Aprašomi 3 laidojimo būdai senovės Lietuvoje (žemėje, įkeliant į medį ir deginant palaikus). Sovijus pritaria mirusiųjų deginimui. Mite teigiama, jog šis ritualas įvedamas tam, kad žmonės aukotų Andajui, Perkūnui, Žvorūnei, Teliaveliui. Mite skiriami dviejų, chronologiškai nelygiaverčių, mitologijos sluoksnių vaizdiniai. Sovijaus sumedžiotas šernas siejamas su ankstyvesniu chtoniškuoju mitologijos periodu, o Sovijus – su dangaus garbinimo laikotarpiu ir laikomas sielų vedliu į pragarą, lietuvių religijos reformatoriumi.
Kosmogoninio mito fragmentams priskiriami lietuvių ir latvių etiologinių sakmių siužetai apie pasaulio, jo elementų kūrimą. Vienose sakmėse vaizduojama, kad pirma kuriamas Dangus, o paskui Žemė, kitose – kad Žemę atskyrus nuo vandens pradedamas kurti reljefas. Situacija iki Visatos sukūrimo sakmėse apibūdinama kaip nebūtis, pažymima, kad buvęs tik vanduo (ar rūkas) arba miglose gyvenęs tik Dievas. Būdingas siužetas – laivelyje plaukė Dievas ir Velnias. Dievas liepė Velniui panerti ir atnešti žemių. Dievas pasėjo atneštas žemes, iš jų atsirado lygumos. Velnias išspjovė burnoje paslėptas žemes – atsirado kalnai, balos.
Manoma, kad su kosmogoniniu mitu buvo susiję kalendorinių švenčių apeigos, dainos, jų vaizdiniai – pasaulio medis, elnias, tiltas, mitinė būtybė Kalėda. Laikas buvo suvokiamas kaip ciklinis procesas. Pagrindinė šventė Naujieji metai (sutapdavę su Kalėdomis) atspindi archajišką laiko, kaip ciklinio proceso, suvokimą. Manoma, kad per Naujuosius metus pasaulis simboliškai atnaujinamas.
Indoeuropiečių mitologijoje dangus tapatintas su aukščiausiu panteono Dievu, Dievu tėvu. Tikėtina, kad baltų dievai – Nunadievis, Andajas, Aukštėjas Visagistis, Okopirmas (Ukopirmas, Ukapirmas) – buvo aukščiausieji. Daugiau duomenų išliko apie Perkūną, kaip tikėta, valdžiusį atmosferos reiškinius, griaustinį, žaibą. Jis paprastai laikomas žemesniu už aukščiausiąjį Dievą. Mitas apie griausmavaldžio kovą su priešininku (išsilaikė iki dabar) laikomas indoeuropiečių pagrindiniu mitu. Perkūno priešininku buvęs Velnias. Jų nesantaikos priežastimi laikyta Velnio vagystė (akmens arba kirvio). Kitos dangaus dievybės ar mitinės būtybės – Saulė, Mėnulis, Aušrinė, Auseklis – buvo personifikuojami. Lietuvių ir latvių tautosakoje esama mito apie sutuoktinius Saulę ir Mėnulį fragmentų.
Baltų gentys t. p. garbino žemę bei jos objektus. Su žeme susijusiomis laikytos dievybės ir mitinės būtybės – Žemyna, Žemėpatis, Puškaitis, Pergrubrijus, Žemės motė. Žemės vaisingumą skatinusios dievybės – Vaižgantas, Jumis. Dar garbinti lauko dievai – Laukpatis, Lauksargis, Lauko motė; gyvulių globėjai – Baubis, Ėratinis, Jurgis, Ūsinis, Martynas, Tenis, Mara, Maršava; bičių dievai – Bubilas, Austėja, Bičbirbis; miško deivės – Medeina, Miško motė; medžioklės, žvėrių deivės – Medeina, Žvorūnė; vėjo dievai – Vėjopatis,Vėjo motė; gyvenamojo būsto globėjai – Dimstipatis, Pagirnis, aitvaras, kaukai, Pūkis; turto ir pertekliaus dievas – Pilvytis, ugnies ir namų židinio deivė – Gabija.Tikėta, kad žmogaus likimą lemia deivės Laima, Dekla, Karta. Mirties deivės – Giltinė, Magyla.
Kalnai, miškai, akmenys ir kiti gamtos objektai buvo siejami su dievais, mitinėmis būtybėmis, todėl tapdavo teofanijos ir hierofanijos vietomis. Prūsija 14 a. rašytiniuose šaltiniuose išskiriama kaip baltų kulto centras. Petras Dusburgietis teigė, kad Nadruvoje buvo kulto vieta, vadinta Romuva. S. Grunau (16 a.) detaliai aprašė prūsų šventvietę. Joje augęs ąžuolas, kurio kamiene išskobtose nišose laikyti dievų Perkūno, Patrimpo, Patulo atvaizdai. Prieš ąžuolą buvo deginamas laužas, žynys (krivių krivaitis) aukodavęs ožį. Kulto statinių buvo ir Lietuvoje. 13 a. viduryje Vilniuje, dabartinės Arkikatedros vietoje, stovėjusi Perkūno šventykla (minima 1388 popiežiaus Urbono VI bulėje, J. Długoszo, A. Rotundo). A. Rotundas nurodė, kad šventykloje buvo Perkūno stabas ir dvylikos pakopų altorius, ant kurio degė ugnis. Kulto vietų rasta Šventojoje, ant Birutės kalno Palangoje, Kurmaičiuose, Kereliuose (Kupiškio savivaldybės teritorijoje).
dievai Perkūnas, Patrimpas, Patulas (M. Pretorijaus veikalo Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla / Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubühne pirmo tomo iliustracija, švarraštis)
P: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai 2 t. Vilnius 1996–2001; Baltų religijos ir mitologijos reliktai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (XIV–XVIII a.): Šaltinių rinkinys / sudarė ir parengė V. Ališauskas Vilnius 2016. L: M. Gimbutienė Baltai priešistoriniais laikais Vilnius 1985; A. J. Greimas Tautos atminties beieškant: Apie dievus ir žmones Chicago 1990; G. Beresnevičius Baltų religinės reformos Vilnius 1995, Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas Vilnius 2001; V. Toporov Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai Vilnius 2000; A. V. Ström, H. Biezais Germanische und baltische Religion Stuttgart 1975; J. Kursīte Mītiskais folklorā, literatūrā, mākslā Rīga 1999.
2939