banginiai

mėlynojo banginio griaučiai Melburno muziejuje

mėlynasis banginis Indijos vandenyne

bangniai (Cetacea), žinduolių (Mammalia) būrys. 2 pobūriai: dantytieji banginiai ir ūsuotieji banginiai. Žinoma apie 100 rūšių. Paplitę atvirose jūrose (daugiausia priepoliarinėse).

Ilgis 1,5–33 metrai. Aptakūs, žuvies formos, be plaukų; priekinės galūnės virtusios plaukmenimis, užpakalinių tik neryškios liekanos. Šnervės viršugalvyje (išskyrus kašaloto) uždaromos, atsiveria tik įkvėpimo ir iškvėpimo metu (0,3–0,7 sekundės). Po oda storas riebalų sluoksnis (didelių banginių iki 35 centimetrų).

Nėštumas 10–13 mėn.; gimsta vienas jauniklis (gimdomas uodega į priekį; mėlynojo banginio naujagimis būna 6–7 m ilgio, jo masė 2 tonos). Patelės turi porą spenių, paslėptų odos raukšlėse prie lytinės angos; pienas labai riebus, baltymingas. Banginiai subręsta per 3 metus.

Visą amžių gyvena vandenyje. Plaukioja smūgiuodami horizontaliomis pelekinėmis uodegos skiautėmis. Skleidžia ultragarsus, kuriais susižino tarpusavyje ir orientuojasi vandenyje. Minta jūrų planktonu, galvakojais moliuskais, žuvimis.

Buvo intensyviai medžiojami (banginių medžioklė) dėl taukų, mėsos, ambros, spermaceto, daugiausia Antarktyje. 20 a. pirmoje pusėje daugiausia buvo medžiojami mėlynasis banginis, silkinis banginis ir kašalotas. 20 a. pabaigoje banginių labai sumažėjo, medžioklę imta riboti.

Seniausi fosiliniai banginiai (Archaeoceti) rasti Šiaurės Afrikos vidurinio eoceno sluoksniuose. Jie buvo prisitaikę gyventi jūroje, nors kaukolė ir dantų skaičius bei sandara buvo panaši į senovinių plėšriųjų žinduolių. Dauguma dabartinių banginių paplito nuo mioceno pradžios.

1758