bangnių medžiõklė, žuvų pramonės šaka. Skiriamos 2 banginių medžioklės rūšys: krantinė ir pelaginė (atviros jūros). Krantinės banginių medžioklės techninę bazę sudaro stotis (bazė) su įrenginiais medžiojamųjų laivų atplukdytiems banginiams apdoroti, perdirbti ir produktams laikyti. Pelaginė banginių medžioklė vyksta vandenyne. Jos techninę bazę sudaro flotilės, susidedančios iš didelio laivo (banginių apdorojimo bazės) ir banginių medžiojamųjų laivų.
Banginių medžioklė prasidėjo 9–10 amžiuje. Banginius maistui medžiojo Kolos ir Pirėnų pusiasalių gyventojai. Medžiotojai priplaukdavo prie banginio valtimis ir iš arti sviesdavo į jį primityvų žeberklą ar ietis. 13–14 a. Biskajos įlankos pakraščiuose gyvenę baskai pradėjo medžioti jūriniais burlaiviais. Banginių medžioklė maistui virto pelningu verslu. Iš sumedžiotų banginių buvo imami tik vertingi riebalai ir ūsuotųjų (bedančių) banginių raginės plokštelės (banginio ūsai); visa kita buvo išmetama į jūrą. 15 a. pabaigoje Biskajos įlankoje jau buvo retai aptinkama pietinių (biskajinių), kuprotųjų banginių bei kašalotų, liko tik greitesni ir atsargūs raukšlėtieji banginiai. Baskams teko ieškoti naujų medžioklės plotų Atlanto šiaurėje, kur gyveno vertingiausia banginių rūšis – grenlandiniai banginiai. Medžioti laivais lygiuosius banginius pradėta 16 a. prie Šiaurės Amerikos rytinių krantų, kašalotus – 18 a. Šiaurės Atlanto pietuose. Iki 19 a. vidurio banginiai buvo medžiojami rankiniais žeberklais. 1863 norvegai sukūrė žeberklinę patranką, toli svaidančią ilgu lynu prie laivo pritvirtintą žeberklą su granata. Granatai sprogus banginis būdavo mirtinai sužalojamas, o automatiškai atsilenkiantys ilgi plieniniai žeberklo dantys neleisdavo banginiui ištrūkti. Buvo sukurta ir metalinė tuščiavidurė ietis. Pro ją į sumedžiotą banginį būdavo pripumpuojama oro ir jis velkamas prie kranto. Taip susiformavo krantinė banginių medžioklė. 19 a. pabaigoje norvegams priklausančios krantinės banginių dorojimo bazės paplito visur, kur tik buvo gausiau banginių. Ypač sėkmingos banginių medžioklės buvo prie Niufaundlando: 1904 čia veikė net 18 bazių. Dėl intensyvios banginių medžioklės Šiaurės Atlante beveik neliko grenlandinių, mėlynųjų, kuprotųjų banginių, finvalų, o pilkieji banginiai čia išnyko dar 18 amžiuje. Vėl buvo ieškoma naujų medžioklės plotų. Antarktyje (Pietų Džordžijos saloje) pirmoji banginių medžioklės stotis krante pradėjo veikti 1904–05. Buvo medžiojami raukšlėtieji banginiai (mėlynieji, finvalai, seivalai). Dėl didelių atstumų krantinės bazės buvo neefektyvios. 1925 pradėjus naudoti slipą (nuožulnią plokštumą banginiams pakelti į denį) susiformavo pelaginė banginių medžioklė. Plaukiojamosios bazės galėjo pasiekti net ledkalnių zonas. Per 1929–30 sezoną sumedžiota apie 30 000 mėlynųjų banginių, o 1966–67 – tik 4, dar po metų – nė vieno. Buvo beveik išnaikinti ir kuprotieji banginiai bei finvalai. Iki 7 dešimtmečio vidurio svarbiausias banginių medžioklės rajonas buvo Antarktis: čia kai kuriais sezonais būdavo sumedžiojama iki 93 % visų sumedžiotų banginių; iki 7 dešimtmečio pabaigos Ramiojo vandenyno šiaurinei daliai teko 50 %, Šiaurės Atlantui ir Arkčiai apie 3 %. Iki 7 dešimtmečio daugiausia banginių sumedžiodavo Norvegija (iki 77 %) ir Didžioji Britanija (iki 48 %), 7 dešimtmečio antroje pusėje pradėjo pirmauti SSRS (iki 43 %) ir Japonija (iki 41 %, 1965 net 22 000 banginių).
Nuo 1947 banginių medžioklė reguliuojama pagal 1946 Vašingtone priimtą tarptautinę konvenciją (International Convention for the Regulation of Whaling). Jos pagrindu 1949 įsteigta Tarptautinė banginių medžioklės komisija (International Whaling Commission, būstinė Kembridže) kasmetinėse sesijose nagrinėja banginių medžioklės rezultatus, nustato banginių medžioklės kvotas pagal banginių rūšis, tikslina banginių medžioklės reguliavimo priemones. 1982 komisija priėmė sprendimą (įsigaliojo 1986) įvesti komercinės banginių medžioklės moratoriumą, tačiau daugelis šalių (Kanada, Norvegija, Japonija, Rusija, Čilė, Peru, Korėja ir kitos) ignoravo šį sprendimą. Komisijos duomenimis, 20 a. pabaigoje kasmet buvo sumedžiojama ne mažiau kaip 14 400 banginių. Šis skaičius tik apytikris, nes ne visos šalys skelbia sumedžiotų banginių skaičių. Vien Japonijos vidaus rinkoje kasmet parduodama apie 2000 t banginienos, gautas pelnas sudaro apie 38 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Komisija nustato vietos gyventojams maistui medžioti leistinas kvotas. Pvz., 1998–2002 Ramiojo vandenyno šiaurės rytuose leista sumedžioti 620 pilkųjų banginių (per metus ne daugiau kaip 140), prie Grenlandijos vakarinės dalies 19 finvalų (Grenlandijos gyventojams), Sent Vinsento ir Grenadinų gyventojams per 2000–02 sezoną – 2 kuprotuosius banginius. Komisijos pastangomis įvairiuose vandenynų rajonuose kuriami banginių draustiniai, kuriuose draudžiama banginių medžioklė.
1758