bangų difrakcija

bang difrãkcija, bangų sklidimo nuokrypis nuo geometrinės optikos dėsnių; siaurąja prasme – bangų, einančių pro kliūčių kraštą, užlinkimas, nukrypimas nuo tiesaus sklidimo. Dėl difrakcijos jos patenka į geometrinio šešėlio vietą už kliūties. Difraguoja visos bangos: aplenkia kliūtis, gali driektis paviršiumi, prasiskverbti pro mažas angas ekrane. Pvz., garsą galima išgirsti esant už namo kampo; radijo bangos, net neatsispindėjusios nuo jonosferos, gali patekti už horizonto. Bangų difrakcija nevienalytėse terpėse yra susijusi su bangų sklidimo ir sklaidos reiškiniais. Difrakciniai reiškiniai beveik nepriklauso nuo difraguojančių bangų laukų prigimties. Bangų difrakcija aiškinama remiantis bangine lygtimi arba iš jos išplaukiančiais principais; vienas jų yra Huygenso ir Fresnelio principas, pagal kurį kiekvienas sklindančios bangos fronto taškas yra antrinių koherentinių bangų šaltinis. Bangų difrakcija aiškiau pastebima, kai aplenkiamos kliūties dydis beveik lygus bangos ilgiui. Pirmasis bangų difrakciją 1800 paaiškino Th. Youngas, 1815 patikslino A. J. Fresnelis. 1896 A. Sommerfeldas tyrė bangų difrakciją nuo pusplokštumės.