bánkinė paslapts, komercinės paslapties rūšis; komercinę vertę turinčios žinios apie banko ir kitų kredito įstaigų klientų ir korespondentų sąskaitas, indėlius, verslo reikalus bei sudaromus sandorius ir kitas operacijas, kurių atskleidimas arba praradimas gali padaryti žalą banko, jo klientų ir korespondentų ūkinei veiklai bei interesams. Pažymos apie sąskaitas, indėlius išduodamos tik patiems indėlininkams, jų atstovams; valstybės institucijoms minėta informacija gali būti teikiama įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka.
Pagal svarbą informacija, sudaranti bankinę paslaptį, gali būti viešai neskelbtina arba slapta. Bankinės paslapties saugojimo tvarką nustato bankai. Bankų darbuotojai, pradėdami eiti pareigas, privalo raštu pasižadėti laikyti paslaptyje informaciją, gautą dirbant banke, ir nenaudoti jos asmeninei ar kitų naudai.
Viena labiausiai bankinę paslaptį saugančių pasaulio valstybių yra Šveicarija, kurioje 1934 įstatymu pirmą kartą sukurtos banko sąskaitos, pažymėtos tik numeriais (neatskleidžiant informacijos apie jų savininkus). Iš pradžių ši naujovė buvo skirta apsaugoti nuo konfiskacijos nacių valdomos Vokietijos žydų ir kitų nacių režimo priešininkų turtą Šveicarijos bankuose, bet vėliau 20–21 a. griežtą bankinės paslapties saugojimą Šveicarijoje dažnai kritikavo užsienio valstybės ir nevyriausybinės organizacijos kaip priemonę, padedančią tarptautiniu mastu vengti mokesčių, vykdyti pinigų plovimą ir kitaip nuslėpti pajamas, gaunamas iš šešėlinės ekonomikos, organizuotos nusikalstamos veiklos, korumpuotų politinių režimų valdymo Trečiojo pasaulio valstybėse.
3160