bánkiniai nama, bánkinė kontorà, bánkininkų nama, bankinė įmonė, priklausanti vienam bankininkui arba bankininkų grupei.
Istorija
Pirmieji bankiniai namai atsirado kaip palūkaninio kapitalo įmonės Italijoje 14 a., Vokietijoje 16 a., Didžiojoje Britanijoje 17 amžiuje. Stiprėjant konkurencijai maži bankiniai namai žlugo, dideli išaugo. Bankiniai namai išplėtė savo funkcijas: vertėsi ne tik vidaus kreditu, bet ir padėjo realizuoti valstybines paskolas, įvairių bendrovių akcijas ir obligacijas, kreditavo užsienio prekybą.
Dėl bankų koncentracijos 20 a. bankinių namų skaičius labai sumažėjo, pvz., Jungtinėse Amerikos Valstijose 1903 jų buvo 3000, 7 dešimtmetyje – tik 80, Didžiojoje Britanijoje 1890 buvo daugiau kaip 100, 7 dešimtmetyje liko tik 1 (Barings PLC, veikė 1793–1995).
Bankiniai namai Lietuvoje
Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo veikė 25 bankiniai namai: Kauno gubernijoje – 11, Vilniaus – 10, Suvalkų – 4. 1923 veikė 29 bankiniai namai (be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų). Bankinių namų steigimąsi lėmė infliacija ir spekuliacija valiuta. Įvedus litą, 1924–1925 daugelis bankinių namų buvo likviduoti, liko tik Mozės Brauno Kaune (veikė 1920–1940) bei brolių Joselio, Vulfo ir Bencelio Nurokų Šiauliuose (veikė prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir 1921–1932). Lenkijos valdomame Vilniaus krašte 1939 veikė 3 bankiniai namai: Klecko ir Levino (įkurti 1921), Rudzinskio ir Kaufmano (įkurti 1930), Bunimovičiaus (įkurti 1921). Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai jie buvo likviduoti.