bankininkỹstė, mokslas, tiriantis ir modeliuojantis bankininkystę ir šiame versle vykstančius procesus.
Bankininkystė kaupia ir sistemina informaciją apie bankų veiklą, jos plėtrą ir rezultatus, formuoja bendruosius veiklos principus bei kuria problemų sprendimo modelius. Ypatingą dėmesį bankininkystė skiria bankų veiklos rizikų įvertinimo bei valdymo metodų analizei, verslo psichologijai. Skiriamos šios pagrindinės rizikos: likvidumo, palūkanų normų, kredito, mokumo, užsienio valiutų, rinkos, veiklos, reguliavimo. Kuriami modeliai, tikimybiškai įvertinantys potencialių nuostolių galimybes. Šiuolaikinė bankininkystė plėtojasi globalizacijos sąlygomis. Nacionalinių bankų veiklos principų derinimas, tarptautinių bankų priežiūros institucijų ir mechanizmų kūrimas, užsienio bankų ir jų filialų veiklos reguliavimas yra tarptautinės bankininkystės objektas. Bankininkystė remiasi vadybos, finansų, ekonomikos, psichologijos, tiksliųjų ir kitų mokslų teorijomis bei metodais, taiko technologijos laimėjimus.
Bankininkystė pradėjo formuotis 16 a. Italijoje.
Lietuvoje žymiausi bankininkystės mokslininkai – V. R. Jurgutis, V. Terleckas.
2687
3116