bankrotas

bankròtas (it. banca rotta – sulaužytas stalas), įmonės nemokumo būsena.

Nemokumo nustatymo būdai

Įmonės nemokumas nustatomas dviem būdais: įmonės turtas lyginamas su jos finansiniais įsipareigojimais ir įmonė laikoma nemokia, jeigu jos finansiniai įsipareigojimai lygūs tam tikrai šalies įstatymų numatytai jos turto daliai arba ją viršija, arba teisės aktais nustatomas neįvykdytų finansinių įsipareigojimų dydis bei trukmė ir įmonė pripažįstama negalinti jų įvykdyti. Pasaulyje taikomos įvairios šių būdų modifikacijos.

Bankroto priežastys

Bankrotą lemia objektyvios (verslo aplinkos pokyčiai) ir subjektyvios (prastas valdymas) priežastys, nepalankus įvairių veiksnių derinys.

Požiūris į bankroto dalyvius

Įvairių šalių teisė išreiškia skirtingą požiūrį į bankroto dalyvius: Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose prioritetas teikiamas nemokios įmonės interesams, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje – kreditorių interesams.

Bankrotai Europos Sąjungoje

Europos Sąjungos valstybėse 1998 buvo 190 300, 1999 – 182 200 bankrotų. Daugiausia bankrutavo statybos bendrovių. Dėl bankrotų 1998 darbo neteko 1,6 mln., 1999 – 1,4 mln. žmonių. Didžiojoje Britanijoje 1999 savo veiklą buvo priverstos nutraukti 43 365 įmonės (12,2 % daugiau nei 1998). Dažniausia bankrotų priežastis – vėluojantys atsiskaitymai.

Bankrotai Lietuvoje

Lietuvoje 1929–1938 bankrutavusių įmonių skaičius pateiktas 1 lentelėje.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę bankroto procesas buvo reglamentuojamas Įmonių bankroto įstatymo (2001; ankstesni įstatymai buvo priimti 1992, 1997). Bankrotai pradėti skelbti 1993 įsigaliojus pirmajam Įmonių bankroto įstatymui. Įstatymas taikytas visoms šalyje registruotoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito bendrovėms. Numatytos tokios bankroto procedūros: pagrindo iškelti įmonei bankroto bylą atsiradimas, pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimas, pasirengimas nagrinėti bankroto bylą, bankroto bylos iškėlimas, bankrutuojančios įmonės administratoriaus skyrimas, kreditorių reikalavimų nustatymas, įmonės pripažinimas bankrutavusia, įmonės turto pardavimas, kreditorių reikalavimų tenkinimas, įmonės likvidavimas. Pareiškimo teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pagrindai: įmonė laiku nemokėjo darbo užmokesčio, laiku neatsiskaitė už gautas prekes bei atliktus darbus ir negrąžino kreditų, laiku nemokėjo įstatymų nustatytų mokesčių, paskelbė kreditoriams negalinti arba neketinanti vykdyti įsipareigojimų, neturi turto ir pajamų, iš kurių galėtų būti išieškotos skolos. Pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo gali pateikti kreditorius (kreditoriai), įmonės savininkas (savininkai) ar administracijos vadovas. Įmonė privalo pateikti teismui reikalingus dokumentus ir informaciją. Bankroto byla iškeliama, jeigu įmonė nemoki, t. y. įmonės finansiniai įsipareigojimai didesni už pusę jos turto balansinės vertės (iki naujojo įstatymo įsigaliojimo – už visą įmonės turto balansinę vertę), arba įmonė yra paskelbusi, kad nevykdys savo finansinių įsipareigojimų. Bankroto byla nekeliama, jeigu įmonė patenkina kreditoriaus, kuris kreipėsi į teismą dėl bylos iškėlimo, reikalavimus arba įmonei iškelta restruktūrizavimo byla (pagal 2001 Įmonių restruktūrizavimo įstatymą, nauja redakcija 2010). Iškėlęs bankroto bylą teismas paskiria įmonės administratorių (jam atlyginimas mokamas iš įmonės lėšų), areštuoja įmonės materialųjį ilgalaikį turtą, informuoja suinteresuotuosius asmenis (kreditorius, mokesčių bei privalomojo socialinio draudimo administratorius, Įmonių rejestro tvarkytoją, įmonės steigėją ir kitus). Įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą. Įmonės administratorius teikia bankroto administravimo paslaugas, valdo ir tvarko įmonės turtą, organizuoja įmonės ūkinę komercinę veiklą, imasi priemonių skoloms išieškoti iš įmonės skolininkų, sudaro kreditorių sąrašą ir kita. Kreditorių reikalavimus patvirtina teismas. Bankroto byla nutraukiama, jeigu visi kreditoriai atsisako savo reikalavimų, įmonė su visais atsiskaito arba pasirašoma taikos sutartis. Išnagrinėjęs bankroto bylą ir pripažinęs įmonę bankrutavusia teismas priima nutartį ją likviduoti. Administratorius organizuoja bankrutavusios įmonės turto pardavimą. Lėšos už parduotą turtą panaudojamos atsiskaityti su kreditoriais. Pirmiausia atsiskaitoma su įmonės darbuotojais ir žemės ūkio produkcijos gamintojais ir tiekėjais, vėliau tenkinami įsiskolinimai už mokesčius į biudžetą ir privalomojo socialinio draudimo įmokas, tik po to atsiskaitoma su kitais kreditoriais. Išimtį sudaro įkeitimu ir hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai – jie tenkinami iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą. Likviduota įmonė išregistruojama iš Įmonių rejestro. Bankroto procesas gali būti vykdomas ir ne teismo tvarka, jei įmonei teismuose nėra iškelta bylų dėl turtinių reikalavimų.

Įmonių bankroto ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymų įgyvendinimo priežiūrą vykdė Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos. Iki 2001 pradžios bankrutavusių ar bankrutuojančių įmonių buvo daugiau kaip 1000 (2 lentelė), iš jų 215 įmonių bankroto procedūros baigtos. Šių įmonių finansiniai įsipareigojimai sudarė daugiau kaip 4 mlrd. litų (trečdalis – valstybei, apie 710 mln. – bankams, apie 150 mln. litų – darbuotojams).

2019 priimtas Juridinių asmenų nemokumo įstatymas (įsigaliojo 2020) pakeitė Įmonių bankroto ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymus. Pakito įmonės nemokumo samprata. Įtvirtinti du alternatyvūs nemokumo kriterijai: juridinis asmuo laikomas nemokiu, kai laiku negali vykdyti turtinių prievolių (neatsižvelgiant į įmonės turtinę padėtį) arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (nepriklausomai nuo to, ar tie įsipareigojimai pradelsti). Naujasis įstatymas įtvirtino dvi kreditorių reikalavimų eiles. Pirmąja eile tenkinami kreditorių, suteikusių įkeitimu ir (ar) hipoteka neužtikrintą naują ir (ar) tarpinį finansavimą, reikalavimai, kilę juridiniam asmeniui negrąžinus paskolų sutartyse nustatytais terminais, su darbo santykiais susiję darbuotojų reikalavimai, reikalavimai dėl valstybinio socialinio draudimo, privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir įmokų į Garantinį fondą ir Ilgalaikio darbo išmokų fondą, reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių iš bankroto metu vykdytos ūkinės komercinės veiklos. Antrąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai. Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilėse neliko reikalavimų atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe, žemės ūkio veiklos subjektų reikalavimų sumokėti už parduotus žemės ūkio produktus, taip pat reikalavimų dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija, bei reikalavimų dėl paramos, suteiktos iš Europos Sąjungos lėšų ir valstybės biudžeto lėšų. Įstatymas numato ir susitarimą dėl pagalbos prieš kreipiantis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo 1993 iki 2019 pabaigos pradėta 27 620 bankroto procedūrų, bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių kreditorių reikalavimai bankroto proceso pradžioje sudarė daugiau kaip 12,77 mlrd. eurų, įmonių turtas – apie 7,85 mlrd. eurų.

2137

2271