bánkų koncentrãcija, bankų atliekamų operacijų sutelkimas didžiausiuose bankuose.
Koncentracijos būdai
Bankų koncentracija vyksta šiais būdais: susijungiant keliems bankams, didesniems bankams prisijungiant mažesnius, dideliems bankams plečiant atliekamų operacijų apimtį ir užimant didesnę rinkos dalį.
Didėjant bankų koncentracijai kuriasi bankų grupės, koncernai, tarptautiniai susivienijimai. Didieji pasaulio bankai pagal savo kapitalą yra daugianacionaliniai. Didesni bankai paprastai turi skyrių ir filialų kitose šalyse (pvz., 1960 tik 8 Jungtinių Amerikos Valstijų bankai turėjo užsienio skyrius, 1990 apie 150 bankų jau turėjo 900 skyrių užsienyje).
Koncentracijos poveikis
Bankų koncentracija leidžia bankams sutelkti daug kreditinių išteklių, kredituoti didelius projektus. Dėl bankų koncentracijos šalyje keičiasi tarpbankinės konkurencijos pobūdis: bankai stengiasi išvengti jiems nenaudingos kainų konkurencijos ir didžiausią dėmesį skiria banko paslaugoms plėsti ir gerinti.
Koncentracijos ribojimas
Visuomenės interesų požiūriu svarbu, kad dėl didėjančios bankų koncentracijos neaugtų bankų paslaugų kainos, bankai negautų viršpelnių, būtų diegiamos naujos technologijos ir kuriamos naujos bankų paslaugos, todėl valstybių centriniai bankai, remdamiesi antimonopoliniais įstatymais, savo šalyse riboja pernelyg didelę bankų koncentraciją.
Koncentracijos lygio matai
Valstybės bankų koncentracijos lygis matuojamas koncentracijos koeficientu (kelių didžiausių bankų užimama rinkos dalimi), Herfindahlio indeksu (Herfindahlio ir Hirschmano indeksas), Lorenzo kreive.
Istorinė apžvalga
Bankų koncentracija prasidėjo 19 a. vykstant gamybos ir kapitalo koncentracijai pramonėje. Didžiojoje Britanijoje susiformavo vadinamasis Didysis penketas (Westminster Bank, Midland Bank, Lloyds Bank, Barclays Bank, National Provincial Bank), 1968 tapęs Didžiuoju ketvertu (Barclays Bank, Lloyds Bank, Midland Bank ir National Westminster Bank PLC) ir sukaupęs 96,4 % šalies bankų turto, Prancūzijoje – dominuojantis Crédit Mobilier.
Bankų koncentracijos procesas paspartėjo 20 a. ir ypač reiškėsi Didžiojoje Britanijoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1890 Didžiojoje Britanijoje veikė 123 bankai, 1927 – 35, iš jų tik 5 dideli. 1975 Jungtinėse Amerikos Valstijose veikė daugiau kaip 17 000 bankų (iš jų penkiems teko 19 % visų bankų turto), 1980 – apie 14 000, 10 dešimtmečio viduryje – 11 000.
20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje iš 10 didžiausių pasaulio bankų 7 veikė Japonijoje, 2 Prancūzijoje, 1 Jungtinėse Amerikos Valstijose; iš 100 didžiausių – 28 Japonijoje, 11 Vokietijoje, 11 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 10 Prancūzijoje, 8 Italijoje, 5 Didžiojoje Britanijoje, 2 Ispanijoje.
Daugelyje ekonomiškai stiprių valstybių 3–4 didžiausi bankai valdo apie 50 % ar net daugiau šalies bankų turto, užima apie pusę indėlių ir paskolų rinkos. 20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje 10 didžiausių Japonijos bankų teko apie 60 % šalies bankų turto, apie 75 % indėlių. Prancūzijos 3 didžiausiems bankams (Banque Nationale de Paris, Crédit Lyonnais, Société Générale) teko 44,1 % šalies bankų turto, 57,5 % indėlių ir 48,4 % paskolų. Didžiosios Britanijos Didysis ketvertas valdė 25,8 % indėlių rinkos.
Vokietijos didžiausi bankai buvo Deutsche Bank, Dresdner Bank AG, Commerzbank, Bayerische Vereinsbank, Westdeutsche Landesbank Girozentrale, Bayerische Landesbank Girozentrale ir Deutsche Genossenschaftsbank, Ispanijos – Banco Bilbao Vizcaya, Banco Español de Credito, Banco Hispano Americano, Banco Popular, Banco Santander ir Banco Exterior de España, Italijos – Banca Nazionale del Lavoro, Instituto Bancario San Paolo di Torino, Monte dei Paschi di Siena, Cassa di Risparmio della Province Lombarde, Banca Commerciale Italiana.
20 a. 9 dešimtmetyje ir 10 dešimtmečio pradžioje pokomunistinėse valstybėse sparčiai steigėsi nauji bankai, tačiau dėl didelės konkurencijos jų skaičius netrukus gerokai sumažėjo (dalis bankų susijungė, dalis bankrutavo), pvz., Bulgarijoje 1992 veikė daugiau kaip 80 bankų, 1996 viduryje – 47. Jungtinis Bulgarijos bankas įsikūrė susijungus 22 bankams, Expressbank – 12, Hebrosbank – 11 bankų.
Bankų koncentracija Lietuvoje
Lietuvoje bankų koncentracija prasidėjo po Pirmojo pasaulinio karo. 1924 veikė 10 bankų, 2 bankiniai namai, po 1929–33 pasaulinės ekonominės krizės liko 6 bankai ir 1 bankiniai namai. 1938 Ūkio bankui, Komercijos bankui ir Centraliniam žydų bankui teko 89,1 % visų komercinių bankų indėlių ir 77 % diskontuotų vekselių.
Atkūrus nepriklausomybę sparčiai steigėsi komerciniai bankai (1990 veikė 12, 1991 – 16, 1995 pabaigoje – 28), tačiau daugelis jų bankrutavo, kai kurie susijungė, pvz., 2000 Vilniaus bankas (nuo 2008 SEB bankas) prisijungė Hermį, 2001 pabaigoje susijungė Lietuvos taupomasis bankas ir Hansabankas (nuo 2009 Swedbank). 2001 Vilniaus bankas ir Lietuvos taupomasis bankas kartu su Hansabanku valdė 77 % šalies indėlių ir 65 % paskolų rinkos. 2002 veikė 9 komerciniai bankai, 4 užsienio bankų skyriai ir viena užsienio banko atstovybė.
2021 veikė 7 komerciniai bankai: SEB bankas, Swedbank, Luminor Bank, Šiaulių bankas, Medicinos bankas (įkurtas 1992, iki 1997 Ancorobank), Citadele (įkurtas 1996, iki 2000 Industrijos bankas, 2000–10 Parex bankas), Mano bankas (įkurtas 1996, iki 2018 įvairiais pavadinimais veikė kaip kredito unija); t. p. 8 užsienio bankų filialai (didžiausias – Danske Bank). Lietuvos bankų rinkoje dominuoja Skandinavų ir Baltijos šalių kapitalo bankai.
Komerciniai bankai gali jungtis tik gavę Lietuvos banko bei (kaip ir kiti ūkio subjektai) Konkurencijos tarybos leidimus. Pagal Konkurencijos įstatymą (1999, nauja redakcija 2017), įvykdžius bankų koncentraciją draudžiama sukurti dominuojančią padėtį rinkoje, t. y. vienam bankui užimti daugiau kaip 40 % rinkos arba dviem trims bankams kartu užimti daugiau kaip 70 % rinkos.
2687