bantų kalbos

bántų kabos, Nigerio kalbų šeimos šaka.

Paplitimas

Terminas sukurtas apibūdinti apie 400 kalbų, vartojamų Vidurio ir Pietų Afrikoje (tarp Somalio, Viktorijos ežero, Kongo upės ir Nigerio žiočių, Angolos ir Madagaskaro šiaurės vakarų dalies). Bantų kalbos plito nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų iki 19 a., išstumdamos khoinų šeimos kalbas. Žinomiausios bantų kalbos: suahelių, arba suahilių (Tanzanija, Kongo demokratinė respublika, Kenija, Uganda), rundi (Burundis, Tanzanija, Uganda), lingala ir bangala, luba (Kongo Demokratinė Respublika, Centrinės Afrikos Respublika), kosų, zulų (Pietų Afrikos Respublika), šona (Zimbabvė ir Mozambikas), kikujų (Kenija), gandų (Uganda), tsongų (Mozambikas, Pietų Afrikos Respublika), dualų (Kamerūnas), bembų (Zambija, Kongo Demokratinė Respublika).

Lingvistinės ypatybės

Bantų kalbos yra agliutinacinės su fleksijos elementais. Jas sieja morfologijos, sintaksės ir iš dalies leksikos bendrybės. Būdingos fonetikos ypatybės: įvairus balsynas, skiemenų atvirumas. Bantų kalbos neturi gramatinės giminės ir linksnių kategorijos. Veiksmažodžiai ir daiktavardžiai sunkiai skiriami. Pastarieji grupuojami į kategorijas pagal tai, koks prie jų prijungiamas priešdėlis.

Raštas

Senovės rašto paminklai (17 a.) suahelių kalba užrašyti arabų raštu. Lingala, suahelių, zulų kalbos vartoja lotyniškus rašmenis. Suahelių kalba yra viena oficialių Tanzanijos, Kenijos ir Ugandos kalbų, t. p. dėl bantų kalbos panašumo – rytinės Afrikos šalių bendravimo bei literatūros kalba.

2703