bardišius: a – Rusijos (17 a.), b – Lietuvos ir Lenkijos valstybės kariuomenės (17 a.)
bardšius (lenk. berdysz < lot. bardisium), senovinis kertamasis ginklas su plačiais (40–100 cm) pusmėnulio formos ašmenimis ir ilgu (iki 2 m) kotu. Prie koto buvo tvirtinama ašmenų barzdelė (dėl patvarumo) ir diržas (nešioti ant nugaros). Bardišius naudotas jau senovės Egipte, Sirijoje, Mesopotamijoje, nuo 14 a. paplito Vakarų Europos šalyse, 15–17 a. buvo ypač populiarus Rusijoje. 16–17 a. Lietuvos ir Lenkijos valstybės kariuomenės pėstininkai ir miestų sargyba naudojo bardišius 40 cm ilgio ašmenimis. 1674 Jonas III Sobieskis įvedė lengvesnį (mažesnių ašmenų) ir 120 cm ilgio kotu bardišių. Jis pakeitė pėstininkų kardus ir ietis (pikes). Iki 18 a. pabaigos bardišius buvo rūmų sargybos garbės ginklas.
1935