barinės sistemos (schema): a – izobaros jūros lygyje, b – frontai ir srūviai; Ž – ciklono centras, A – anticiklono centras, S – slėnis, G – gūbrys, AT – atšaka, B – balnas
bãrinės sistèmos, Žemės atmosferos slėgio pasiskirstymo formos; didžiulės barinio lauko sritys su joms būdingu atmosferos slėgio pasiskirstymu, tam tikrais vėjo laukais, frontais, debesų formomis, judėjimo trajektorijomis. Skirstomos į žemo slėgio (ciklonai) ir aukšto slėgio (anticiklonai) sritis. Ciklono izobarinis paviršius įgaubtas (žemiausias atmosferos slėgis yra srities centre, oras juda spirale iš pakraščių į centrą), anticiklono – atvirkščiai – izobarinis paviršius išgaubtas (centre atmosferos slėgis didžiausias, oras juda iš centro į pakraščius). Sinoptiniuose ir klimatiniuose žemėlapiuose pagrindinės barinės sistemos – ciklonai ir anticiklonai – vaizduojami uždaromis izobaromis. Barinių sistemų pakraštinės ir tarpinio režimo sritys – slėniai ir gūbriai – vaizduojami atviromis izobaromis. Dideliame slėnyje gali būti antrinių ciklonų. Ilgi, toli nusidriekę gūbriai vadinami atšakomis; juose gali būti mažesnių anticiklonų, vadinamų aukšto slėgio branduoliais. Barinio lauko sritis tarp kryžmai išsidėsčiusių dviejų ciklonų ir dviejų anticiklonų vadinama balnu. Dėl asimetrinio temperatūros išsidėstymo barinės sistemos su uždaromis izobaromis kintant aukščiui tampa sistemomis su atviromis izobaromis. Pagal aukštį, kuriame vyksta šis virsmas, barinės sistemos skirstomos į žemas (2–3 km nuo Žemės paviršiaus), vidutines (3–5 km) ir aukštas (daugiau kaip 5 km). Horizontalia kryptimi barinės sistemos gali nusidriekti kelis šimtus ir tūkstančius kilometrų; jų aukštis – keli kilometrai. Pagrindinių barinių sistemų judėjimo trajektorijas nustatė W. Köppenas (1881) ir W. J. van Bebberis (1891), patikslino W. H. Kleinas (1957).
496