baris
bãris (Barium; gr. barys – sunkus), Ba, periodinės elementų sistemos II grupės cheminis elementas. Priklauso šarminių žemių metalų grupei. Sidabriškai baltas kalus metalas, nuo staigaus smūgio sutrupa. Yra 2 alotropinių atmainų (iki 375 °C α‑Ba, aukštesnėje temperatūroje β‑Ba). Junginiuose dvivalentis. Ore greitai oksiduojasi – susidaro bario oksidas BaO, balta kristalinė medžiaga, naudojama pirotechnikoje, popieriui, audeklui balinti, grynam deguoniui gauti. Reaguodamas su vandeniu sudaro hidroksidą Ba(OH)2, praskiestų rūgščių veikiamas – druskas, iš kurių svarbiausios bario chloridas, bario karbonatas, bario sulfatas. Kiti bario junginiai: nitratas (bario salietra) Ba(NO3)2, bespalviai kristalai, gamtoje randamas mineralo nitrobarito pavidalo, emalių, glazūrų, pirotechninių mišinių (žalia spalva) sudedamoji dalis; fluoridas BaF2 – bespalvė kristalinė medžiaga, gamtoje randama reto mineralo frankdiksonito pavidalo, naudojamas stiklo, emalių, fliusų, optinių prietaisų ir lazerių gamyboje; titanatas – vienas svarbiausių feroelektrikų.
Laisvo bario gamtoje nėra. Jis randamas mineralų barito BaSO4 ir viterito BaCO3 pavidalo. Baris gaunamas bario oksidą, gautą iš viterito, redukuojant aliuminiu inertinėje argono terpėje 1100–1200 oC temperatūroje. Daugiausia baris naudojamas lydiniuose: jo yra spaustuvinių ir antifrikcinių lydinių sudėtyje, bario ir aliuminio lydiniai yra geteriai (dujų sugėrikliai), iš bario ir nikelio lydinio daromos automobilių uždegimo žvakės. Bario dedama lydant šviną ir varį (sugeria sierą ir dujas). Bario ir jo junginių (ypač sulfato) dedama į medžiagas, naudojamas apsaugai nuo jonizuojančiosios ir rentgeno spinduliuotės. Bario oksidą 1774 atrado švedų chemikas C. W. Scheele, metalinį barį 1808 gavo H. Davy.
1
2591