barkūnas

barknas (Melilotus), pupinių (Fabaceae) šeimos dvimečių ir vienamečių augalų gentis. Žinomos 25 rūšys (Lietuvoje 3). Paplitęs Šiaurės Afrikoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Azijoje, Europoje.

Barkūnai atsparūs žiemos šalčiams, sausrai, ligoms ir žemės ūkio augalų kenkėjams. Vertingas pašaras, nes turi daug vitaminų ir mineralinių druskų. Dažniau auginamas baltažiedis barkūnas (Melilotus alba) – dvimetis, rečiau vienametis augalas. Stiebas status, šakotas, 50–150 cm aukščio. Šaknys apie 2 m ilgio. Lapai dantytais kraštais. Žiedai smulkūs, baltais vainikėliais, išskiria daug nektaro. Žydi birželio–rugsėjo mėnesiais. Vaisiai – smulkios ankštys (dažniausiai vienasėklės). Auga sausuose, karbonatinguose dirvožemiuose. Užteršia dobilus ir jų sėklas.

baltažiedis barkūnas

geltonžiedis barkūnas

Geltonžiedis barkūnas (Melilotus officinalis) – dažniausiai dvimetė žolė. Stiebas 30–250 cm aukščio, šaknys apie 1 m ilgio. Lapai panašūs į baltažiedžio barkūno lapus. Žiedai smulkūs, po 20–100 susitelkę į pailgas kekes. Vainikėliai geltoni. Žolėje yra 0,23–1,11 % kumarino, todėl pašarui beveik neauginamas. Didysis barkūnas (Melilotus altissima) auga krūmynuose, pakelėse, prie geležinkelių. Labai retas.

Barkūnai įvairiuose kraštuose vartojami kaip prieskoniniai augalai. Lietuvoje iki 20 a. pirmos pusės barkūnų lapai būdavo naudojami namuose išaugintam tabakui kvepinti. Barkūnai skleidžia malonų kumarino kvapą, kuris atbaido kai kuriuos vabzdžius.

2042