baròkas Lietuvõs architektroje
Baroko architektūros stiliaus suklestėjimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje skatino katalikybės pergalė prieš reformaciją (jėzuitų įsitvirtinimas Vilniuje ir provincijoje), glaudūs aukštuomenės ir Katalikų Bažnyčios ryšiai su Italija, baroko estetines nuostatas plėtojančių vienuolijų (augustinų, basųjų karmelitų, jėzuitų, kamaldulių) įsikūrimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Barokiniai architektūros reiškiniai paveikė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės protestantų, stačiatikių, unitų, žydų kultūras. Skiriama ankstyvasis (1600–50), brandusis (1650–95) ir vėlyvasis (1695–1790) baroko laikotarpiai.
L: Lietuvos architektūros istorija t. 2 Vilnius 1994; I. Vaišvilaitė Baroko pradžia Lietuvoje Vilnius 1995; V. Drėma Vilniaus Šv. Jono bažnyčia Vilnius 1997; S. Samalavičius Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilnius 1998; LDK barokas: Formos, įtakos, kryptys / sud. R. Butvilaitė Vilnius 2001; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Pažaislis: Menas ir istorija / sud. M. Paknys Vilnius 2005.
Ankstyvasis laikotarpis (1600–1650)
Šiuo laikotarpiu iš Vakarų Europos (daugiausia Italijos) į Lietuvos Didžiają Kunigaikštystę atvykę jėzuitai architektai ir vietinės kilmės jų mokiniai statė daug bažnyčių, kurių architektūroje derino italų baroko ir vietines statybos tradicijas. Sakraliniai pastatai projektuoti remiantis teologų nustatytomis idealios šventyklos proporcijomis ir krikščioniškąja simbolika (vadovautasi to meto garsiausiu ispanų jėzuito J. B. Villalpando traktatu).
Dievo Kūno bažnyčia Nesvyžiuje (1586, architektas G. M. Bernardoni)
Pirmąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės barokine bažnyčia laikytina Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio lėšomis pastatyta Dievo Kūno bažnyčia Nesvyžiuje (1586, architektas G. M. Bernardoni, kupolas 1601, architektas G. Brizio), kurios plane ir fasade kūrybingai atkartojamos Jėzaus bažnyčios Romoje (1568–84, architektas G. da Vignola, fasadas 1575, architektas G. B. della Porta) architektūrinės formos. Bažnyčia Nesvyžiuje buvo jėzuitų ir Radvilų šeimos nekropolis, prie jos veikė jėzuitų vienuolynas ir kolegija (1599, nugriauta 19 a. antroje pusėje). Interjere vyravo šviesi pokupolinė erdvė, didysis ir transepto altoriai, buvo įrengtos emporos kolegijos mokiniams giedoti (nugriautos 18 a.), spiralinės laiptinės (vidurinių amžių architektūros būdingas elementas).
17 a. pradžioje pradėta statyti Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje (manoma, projektavo jėzuitų provincijolas P. Bokša, statė J. Frankevičius, 1750–55 įgavo vėlyvojo baroko bruožų, 1864–68 rekonstruota į Šv. Mikalojaus soborą įgavo neobaroko bruožų), greta įsteigti jėzuitų profesų namai. Kitaip nei Dievo Kūno bažnyčioje Nesvyžiuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo dar daugiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotikos architektūrai būdingų elementų (kontraforsai), interjeras puošnus, su marmuriniais altoriais.
Jėzuitų barokinių bažnyčių architektūra turėjo įtakos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statybos plėtrai. Jėzuitai 16 a. pabaigoje–17 a. pirmoje pusėje pastatydino įvairios paskirties pastatų (Šv. Ignoto bažnyčią ir noviciatą, Vilniaus akademiją, kolegiją ir bažnyčias Gardine, bažnyčias ir kolegijas Polocke, Babruiske, Lucke, Kražiuose); dauguma jų neišliko. Jėzuitų statiniams būdingą ankstyvojo baroko bebokštės bažnyčios stilistiką perėmė kitos vienuolijos – bernardinai pastatydino bažnyčias Gardine (1619), Minske (po 1623), Lietuvos Brastoje (prieš 1653), pranciškonai – Alšėnuose (po 1618).
Po 1620 statyti sakraliniai pastatai ir rūmai, kuriuose susipynę vėlyvojo renesanso, Šiaurės Europos manierizmo ir italų baroko stilistiniai elementai. Valdant švedų Vazų dinastijos atstovams Zigmantui, Vladislovui ir Jonui Kazimierui prie Vilniaus katedros pristatyta Šv. Kazimiero koplyčia (1623–36, rekonstruota 1692), rekonstruoti Žemutinės pilies rūmai (1610–55, nugriauti 1800), pastatytos naujos karmelitų bažnyčios – Visų Šventųjų (1631) su senosios regulos karmelitų vienuolynu, Šv. Teresės bažnyčia (1650, architektas Ulrichas, fasadas architekto C. Tencallos) su basųjų karmelitų vienuolynu (1633–50; Šv. Teresės bažnyčia ir vienuolynas), Šv. Juozapo Sužadėtinio su basųjų karmeličių vienuolynu (1636–68, nugriauta 1877), už Vilniaus miesto sienos – Vilniaus vaivados Jonušo Radvilos rūmai (1653). Šių pastatų išorė rūstoka, asketiškų formų, dekoruota švedišku smiltainiu, interjerai puošnūs, dekoruoti marmuru ir auksu.
Šv. Kazimiero koplyčia – pirmasis iš akmens pastatytas pastatas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje; naudotas smiltainis, kelių spalvų marmuras, alebastras. Manoma, koplyčios formai galėjo turėti įtakos 17 a. pradžioje Romoje pastatyta popiežiaus Siksto V koplyčia prie Santa Maria Maggiore bazilikos ir Santa Andrea della Valle koplyčios vidaus dekoras (1608, architektas M. Castello). Interjerą puošė juodmedžio altorius (su sidabro statulomis), kuriame saugotos šv. Kazimiero relikvijos. Mūriniu koridoriumi koplyčia buvo sujungta su perstatytais Žemutinės pilies rūmų karališkaisiais kambariais (panašiai barokiniai kompleksai jungti Italijoje ir Ispanijoje). Dekoratyvinės marmuro ir smiltainio detalės (portalai, obeliskai, herbai) naudotos statant Šv. Teresės bažnyčią Vilniuje pagal Jėzaus bažnyčios Romoje planą. Vazų laikotarpio statiniai išsiskyrė bebokščiais fasadais su voliutomis, obeliskais, langų reljefiniais apvadais ir portalais; interjeruose naudota juoda spalva, ji derinta su sidabruotomis arba auksuotomis skulptūromis, baltu ir rausvu marmuru.
16 a. pabaigoje–17 a. pirmoje pusėje pakito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių gynybinė sistema. Seni gotikiniai gynybiniai įtvirtinimai pakeisti aukštais pylimais – kurtinomis, kurie supo toli nuo rūmų atsikišusius keliakampės žvaigždės principu įrengtus mūrinius artilerijos bastionus. Tokias pilis pirmieji pasistatė Radvilos: Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis Nesvyžiuje (1581–99, architektas G. M. Bernardoni), Kristupas Radvila Biržuose (1641–55 sumoderninti pilies ir miesto gynybiniai įtvirtinimai, inžinierius A. Freytagas). Pertvarkyti ir Radvilų miestai: Biržai, Kėdainiai, Nesvyžius ir kiti. Perplanuojant Nesvyžių (architektas G. M. Bernardoni) remtasi Romos pavyzdžiu, kai gatvių labirintas atveda prie vienos iš daugelio bažnyčių. Nesvyžiuje, be jėzuitų bažnyčios ir kolegijos, pastatyti 5 vartai, rotušė, benediktinių ir bernardinų bažnyčios, vienuolynai, unitų cerkvė, ligoninė. Nesvyžiuje kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis siekė įgyvendinti idealaus krikščioniško miesto – Dangiškosios Jeruzalės – viziją.
Jėzuitų kurtos architektūros barokiniai principai taikyti kitų konfesijų pastatų statyboje: evangelikų reformatų bažnyčioje Kėdainiuose (1631–53), Šventosios Dvasios cerkvėje Vilniuje (Šventosios Dvasios cerkvė ir vienuolynas; 1633–38, perstatyta 19 a. antroje pusėje), unitų cerkvėje Žirovičiuose (Gomelio sr., po 1613, perstatyta 19 a.), Didžiojoje sinagogoje Vilniuje (1635, nugriauta 1957).
L: Lietuvos architektūros istorija t. 2 Vilnius 1994; I. Vaišvilaitė Baroko pradžia Lietuvoje Vilnius 1995; V. Drėma Vilniaus Šv. Jono bažnyčia Vilnius 1997; S. Samalavičius Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilnius 1998; LDK barokas: Formos, įtakos, kryptys / sud. R. Butvilaitė Vilnius 2001; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Pažaislis: Menas ir istorija / sud. M. Paknys Vilnius 2005.
Sluškų rūmai Vilniuje (1694)
Brandusis laikotarpis (1650–1695)
Šio laikotarpio svarbiausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baroko architektūros ansambliai kurti Pacų, Sapiegų, Sluškų šeimų užsakymu ir lėšomis. Siekta kuo raiškesnėmis priemonėmis, statant kuo prašmatnesnį paminklą išreikšti Dievui savo pamaldumą ir nusižeminimą.
Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia Pažaislyje (1667–1712, architektas G. Frediani ir kiti)
Svarbiausi brandžiojo baroko ansambliai – Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis Kaune (1667–1712, architektai I. Affaitati, C. ir P. Putini, G. Frediani) ir Laterano kanauninkų vienuolyno su Šv. Petro ir Povilo bažnyčia (1668–1701), t. p. Sluškų (1694), Sapiegų (1697) rūmai Vilniuje. Pažaislio ansamblis simetriškas, ašinės kompozicijos centre – šešiakampė dvibokštė, su aukštu kupolu, Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (buvo Pacų šeimos mauzoliejus, 2005 kripta restauruota), jos fasadas dekoruotas smiltainiu, interjeras puoštas juodu ir raudonu marmuru (skulptorius N. Wolscheidas), stiuko lipdiniais (skulptorius G. B. Merli, 1646–95), freskomis (tapytojas M. A. Palloni). 1831 vienuolyne įkurdinus stačiatikių vienuolius, bažnyčią pritaikius cerkvei sunaikintas jos dekoras (mediniai altoriai, paveikslai, sidabras), 1877 nugriauta dauguma eremitų namelių (liko 3).
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje interjeras (1677–1684, skulptoriai G. P. Perti, G. M. Galli; 1939 nuotrauka)
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas M. K. Pacas Vilniuje pastatydino lotyniškojo kryžiaus plano dvibokštę Šv. Petro ir Povilo bažnyčią (1675, architektai J. Zaoras, G. Frediani), jos fasade pirmą kartą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje taikyta kolonų portikas ir baliustrada, interjeras dekoruotas stiuko lipdiniais (1677–84, skulptoriai G. P. Perti, G. M. Galli). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono J. K. Sapiegos pasistatydinti 3 aukštų rūmai (1697, fasadas skulptoriaus G. P. Perti, interjeras puoštas M. A. Palloni freskomis, G. P. Perti skulptūromis, neišliko) buvo įkomponuoti į didelį pastatų kompleksą su sodu, trinitorių vienuolynu ir bažnyčia, keleriais vartais, žvėrynu ir ūkiniais pastatais. Panašių architektūrinių formų buvo Polocko vaivados D. Sluškos ir jo žmonos kunigaikštytės K. Podbereskos dviaukščiai su 3 aukštų paviljonais kampuose rūmai su sodu prie Neries (1700, interjerai sunaikinti 19 a., pritaikant rūmus kalėjimui).
L: Lietuvos architektūros istorija t. 2 Vilnius 1994; I. Vaišvilaitė Baroko pradžia Lietuvoje Vilnius 1995; V. Drėma Vilniaus Šv. Jono bažnyčia Vilnius 1997; S. Samalavičius Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilnius 1998; LDK barokas: Formos, įtakos, kryptys / sud. R. Butvilaitė Vilnius 2001; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Pažaislis: Menas ir istorija / sud. M. Paknys Vilnius 2005.
Vėlyvasis laikotarpis (1695–1790)
Šio laikotarpio baroko plėtrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turėjo įtakos vienuolynų (daugiausia bazilijonų, dominikonų, jėzuitų, karmelitų, trinitorių) praturtėjimas ir plėtimasis, stilistinės Vilniaus baroko mokyklos susikūrimas (architektūra buvo dėstoma Vilniaus jėzuitų akademijoje, jų kolegijose, dominikonų mokyklose). Architektais dirbo nebe trumpam atvykę, su valdovo dvaru susiję meistrai, bet vietiniai (J. K. Glaubicas) arba piliečiais ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nuolatiniais gyventojais tapę architektai (J. Fontana, A. Würtzneris, J. Herdegenas, P. I. Hoferis, J. V. T. Dyderšteinas), t. p. jėzuitai (T. Žebrauskas, G. Lenkiewiczius).
Pirmosios vėlyvojo baroko bažnyčios buvo pastatytos 17 a. pabaigoje–18 a. pirmame ketvirtyje Vilniuje. Jų architektūrą veikė italų baroko architekto G. Guarini, vėlyvojo baroko tendencijas plėtojančių architektų kūryba Italijoje ir Vokietijoje. Vilniuje 1694–1722 pastatytos centriškojo ir elipsės plano trinitorių šventyklos Antakalnyje (manoma, įtakos turėjo Sant Ivo della Sapienza universiteto bažnyčios Romoje architektūrinės formos, 1643–51, architektas F. Borromini) ir Trinapolyje (Kalvarijų ansamblyje), 1729–56 – Jėzaus Širdies bažnyčia. Trinitorių Viešpaties Jėzaus bažnyčia Antakalnyje – pirmoji Lietuvoje centriškoji bažnyčia su bokštais fasade. Pagal jos pavyzdį 18 a. viduryje buvo pastatyta karmelitų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia Medile (dabar Baltarusija, 1753). Vizitiečių Jėzaus Širdies bažnyčios Vilniuje planas, manoma, paveikė dominikonų Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios Liškiavoje (1710–41) architektūrines formas.
Jėzuitų architektai statė naujas ir perstatinėjo senas, gaisrų nuniokotas savo bažnyčias pagal ordino suformuluotas taisykles: atsisakyta kupolo, laikytasi stačiakampės dvibokštės bažnyčios tradicijos (Šv. Rapolo bažnyčia Vilniuje, 1709, Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia Kaune, 1698–1726), interjere svarbiausias buvo didysis altorius, kuris per iškilmes tapdavo teatralizuoto reginio centru (Teatrum Sacrum principai perimti iš italų architektų G. L. Bernini, B. Vittone, A. Pozzo).
18 a. viduryje jėzuitai Vilniuje turėjo 4 bažnyčias, architektūra ir interjerais garsėjo jėzuitų bažnyčios Gardine, Lietuvos Brastoje, Minske, Kražiuose. Gražiausia jėzuitų bažnyčia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje laikoma Šv. Jonų bažnyčia Vilniuje (rekonstruota 1738–49, architektas J. K. Glaubicas). Jos fasado karpytas kontūras, laužyti karnizai, kolonų grupės sukuria iškilmingumo įspūdį. 18 a. viduryje architektai atsisakė įprastų tektonikos dėsnių, naudojo banguotą sienos paviršių, kolonas komponavo bokštų kampuose (Visų Šventųjų bažnyčios varpinė Vilniuje, 1743), projektavo aukštus lieknus 4 ir daugiau tarpsnių bažnyčių ir varpinių bokštus (Viešpaties Dangun Žengimo, arba Misionierių, bažnyčia Vilniuje, 1695–1750).
Šv. Kotrynos bažnyčia Vilniuje (1741–1759, architektas J. K. Glaubicas)
Vilniaus baroko mokyklos pastatuose ryšku dekoratyvumas (ažūrinės grotelės, kryžiai, monstrancijos, vazos fasaduose), sienų ir karnizų bangavimas, sukuriantis ypatingą pastato ir jį supančios erdvės susaistymo iliuziją. Dvibokščių Vilniaus bažnyčių fasadai išsiskiria gausia puošyba; naudoti piliastrai su voliutomis bokštų kampuose, karpyto kontūro nišos ir langai, įmantriai lankstyti karnizai, regentystės stiliaus stiuko lipdiniai ir herbai (Šv. Kotrynos bažnyčia ir benediktinių vienuolynas Vilniuje, 1741–59, architektas J. K. Glaubicas). Būta netikėtų, originalių sprendimų – augustinų Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios fasade vyrauja lieknas bokštas (1746–68); išsiskiria bazilijonų vienuolyno vartai (po 1761, priskiriami architektui J. K. Glaubicui), Šv. Kazimiero bažnyčios kupolas (1755, architektai T. Žebrauskas, J. K. Glaubicas; visi Vilniuje).
Vilniaus baroko mokyklos tradicijos paplito visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Žymesnės pagal šios mokyklos architektūros principus pastatytos bažnyčios: Varnionių, Zaslavlio (Minsko sr.), Gluboko, Jūžintų, Bistryčios, Jiezno, Antalieptės, unitų cerkvės: Berezvečiaus (Gardino sr.; nugriauta apie 1970), Šv. Sofijos Polocke (1748–64), bazilijonų Vitebske (1743–85, architektas J. Fontana, nugriauta prieš 1972).
Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia Tabariškėse (18 a. antra pusė)
Mūro architektūra paveikė ir medines Lietuvos bažnyčias, statytas daugiausia vietinių dailidžių ir stalių. Jos stačiakampės ir kryžiškos, dvibokštės (Kvetkų, Prienų, Kėdainių, Šešuolių, Smilgių), vienbokštės (neišlikusios Krakių, Vandžiogalos, Leipalingio), bebokštės (Alsėdžių, Tabariškių), kartais centriškos, daugiakampės, dengtos piramidiniu stogu (Degučių bažnyčia, 1757).
L: Lietuvos architektūros istorija t. 2 Vilnius 1994; I. Vaišvilaitė Baroko pradžia Lietuvoje Vilnius 1995; V. Drėma Vilniaus Šv. Jono bažnyčia Vilnius 1997; S. Samalavičius Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilnius 1998; LDK barokas: Formos, įtakos, kryptys / sud. R. Butvilaitė Vilnius 2001; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Pažaislis: Menas ir istorija / sud. M. Paknys Vilnius 2005.
3089