barokas Lietuvos dailėje

baròkas Lietuvõs dailėjè

Raida, būdingi bruožai

Pirmosios baroko stiliaus užuomazgos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės skulptūroje, tapyboje ir grafikoje reiškėsi 16 a. pabaigoje. Išsivadavus iš viduramžių neindividualizuoto pasaulėvaizdžio radosi dinamiškesnių, estetiniu subjektyvizmu ir reliatyvistiniu mąstymu grįstų kūrinių. 16–17 a. sandūroje ekonominio pakilimo sąlygomis padidėjo meno kūrinių poreikis, kurį skatino ir tarpkonfesinės kovos. Kontrreformacijos veikėjai menu siekė patraukti visuomenės neraštingąją dalį, katalikai vaizdinę metaforą priešpriešino protestantų puoselėjamam rašytiniam žodžiui, jėzuitai rengė procesijas, gyvuosius paveikslus. Sustiprėjus elitui (silpstant karaliaus centralizuotai valdžiai) statyta dvarų rūmai, steigta šeimyninės koplyčios, kunstkameros, užsakinėta antkapiai, rinkta portretų galerijos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baroko dailės savitumą nulėmė senos vietinės tradicijos, valstybės daugiatautiškumas, stačiatikių ir unitų kultūra, t. p. iš Lenkijos atėjusi sarmatiškoji kultūra. Palyginti su kitais Europos kraštais, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baroko dailėje nemaža konservatyvumo, provincialumo apraiškų, ji paprastesnė, jos meninį lygį (t. p. siužetus ir menines priemones) lėmė užsakovo nuostatos ir ekonominė padėtis. Skiriami ankstyvasis (16 a. ketvirtas ketvirtis–1665), brandusis (1665–1700), vėlyvasis (1700–1800) baroko laikotarpiai. Baroko laikotarpiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dirbo vietiniai (T. Makowskis, broliai A. ir L. Tarasevičiai, J. Jermaševskis, M. Sluščianskis, S. Dorosevičius, H. Leibovičius, Radviloms dirbo Heskių šeima), t. p. užsienio dailininkai (B. Strobelis, G. D. Schultzas, P. Danckersas, H. Campana, G. B. Gisleni, G. F. Rossi, S. Czechowiczius, W. Hondius, P. Landry, J. F. Mylius, jėzuitai dailininkai J. Malachovskis, J. Schefersas, M. Schickas, J. Grymas), kai kurie jų (M. Palloni, G. P. Perti, G. M. Galli, M. Wolscheidas, J. Pensa, I. E. Eggenfelderis, P. I. Hoferis, J. Hedelis, J. Schroetteris, J. G. Berchhoffas, L. Vilacas, C. Götke, Mykolas ir Tomas Schnopsai) ilgam įsikūrė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Skulptūra

Pirmieji Lietuvos baroko dailės kūriniai turėjo renesanso ir manierizmo bruožų. Baroko bruožų turi Vilniaus medalininkų nukalti medaliai, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio užsakymu Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje sukurti jo šeimos antkapiai. Antkapinėje skulptūroje renesansui būdingą gulinčią, besiilsinčią mirusiojo figūrą pakeitė klūpėjimo poza vaizduojamas atgailaujantis riteris, nusižeminęs, pasaulio tuštybę suvokiantis didikas (Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio antkapis, apie 1593) arba mirusiojo biustas, aprėmintas architektūrinėmis detalėmis (Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio sūnaus Kristupo antkapis, italų skulptorius G. Campagna, 1607); vėliau ši italų baroko antkapio tipiška kompozicinė schema plačiai paplito. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio sūnaus Mikalojaus antkapyje pirmą kartą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vaizduojamas gulintis kūdikis, prie jo kojų – laikinumo simbolis klepsidra (vandens laikrodis). Baroko antkapiai buvo komponuojami kontrasto principu: mėgtos marmuro spalvos (juoda, rausva, balta), amžinybę simbolizuojantis architektūrinis portalas sudarė kontrastą netvarumą ir nykimą reiškiantiems motyvams (kaukolė, vainikai). Antkapių su biustais užsisakę Sapiegos 17 a. pirmoje pusėje juos statydino Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje Vilniuje (K. Sapiegos antkapis, priskiriama M. Castello ir C. Tencallos dirbtuvėms, apie 1631, T. K. Sapiegienės antkapis, skulptoriai G. B. Gisleni, G. F. Rossi, 1655). Panašios struktūros antkapį broliui Samueliui užsakė S. Pacas (apie 1630, Vilniaus katedroje), J. Tiškevičius – žmonai B. Naruševičiūtei (abu priskiriami M. Castello arba C. Tencallos dirbtuvėms, po 1627, Švč. Trejybės cerkvės Vilniuje Švč. Dievo Motinos Apsilankymo, arba Skuminų, koplyčioje). Antkapių su klūpančiomis figūromis yra kitose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės provincijų bažnyčiose (M. ir B. Volskių antkapis Dievo Kūno ir Šv. Jurgio bažnyčioje Kremenece, po 1623, antkapis mūšyje žuvusiam Jono Rudaminos Dusetiškio broliui Naugarduko bažnyčioje, 1643). Lietuvos baroko skulptūroje vyravo stiuko lipdiniai. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje stiuko dekorą 1677–82 sukūrė G. P. Perti (figūrinės kompozicijos), G. M. Galli (ornamentai); po 1682 darbus tęsė A. S. Capone, J. Pensa; iš viso sukurta apie 2000 skulptūrų. Meniškumu išsiskiria Prisikėlęs Kristus (presbiterijoje), Šv. Marija Magdalietė (Šv. Uršulės ir šv. Mergelių Kankinių koplyčioje). Figūros ir siužetai susieti metaforas sukuriančiais prasminiais ryšiais, derinti statiški ir dinamiški elementai, figūrų judesiai ir žvilgsniai. J. Pensa sukūrė stiuko lipdinius Šv. Mykolo bažnyčiai Mikailiškėse (Gardino sr., 1683–95), Sapiegų rūmams (su skulptoriumi G. P. Perti, po 1700–05, Vilniuje). Vilniuje po 1610 gaisro prireikė pakeisti apdegusius bažnyčių altorius. H. Kuntzowas Vilniaus katedrai sukūrė naują maždaug 17 m aukščio didįjį altorių su skulptūromis (apie 1634, sunaikintas 1655; manoma, buvo panašus į Skarulių bažnyčios altorių). 18 a. stiuko lipdyba dekoruoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnyčių altoriai, jų architektūrinėje struktūroje ir skulptūriniame dekore įsitvirtino teatrališkumo principai. Po 1737 ir 1748 Vilniaus gaisrų sukurtas 23 altorių ansamblis Šv. Jonų (1737–62, skulptoriai J. K. Glaubicas, J. Hedelis, J. Voščinskis, M. Schickas, J. Grymas ir kiti; išliko didysis altorius), Šventosios Dvasios (1753–60, skulptorius P. I. Hoferis) bažnyčioje. Išliko medinių barokinių altorių ansamblis Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčioje (1767, skulptoriai D. Giotto, V. Holtzas, J. K. Frezeris ir kiti), Šventosios Dvasios cerkvės ikonostasas (1757, architektas J. K. Glaubicas), Visų Šventųjų, Šv. Jokūbo ir Pilypo, Kalvarijų bažnyčių (visos Vilniuje) altorių fragmentai.

Tapyba

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tapyboje barokas ilgai reiškėsi greta gotikos, renesanso ir bizantiškosios (ikonų) vaizdavimo schemos. 17 a. pradžioje pirmųjų barokinių Švč. Mergelės Marijos atvaizdų kompozicijose (Zarasų, Dusetų, Trakų, Šiluvos bažnyčiose) ryšku italų ikonų tapybos tradicija. Sąlyginis modeliavimas, neindividualizuotas stilius, aptaisų naudojimas rodo gilias Rytų krikščionybės tradicijas, išlikusias Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 17 ir 18 amžiuje. Potridentinės hodegetrijos ir kiti Švč. Mergelės Marijos ikonografiniai tipai (Šv. Šeima, Rožinio Marija, Škaplierinė Dievo Motina), barokinė auksuoto fono ornamentika, laisvesnis, dinamiškesnis judesys žymi baroko stilių (Šventoji Šeima Rūdininkų bažnyčioje, 17 a. pirma pusė). Perstatant altorius arba juos rekonstruojant baroko stiliumi seniems gotikiniams altoriaus paveikslams būdavo suteikiama baroko ikonografijai būdingų bruožų (Dievo Motinos paveikslai Trakų, Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčių altoriuose, 17 a. pirma pusė).

stebuklingasis Trakų Dievo Motinos paveikslas (17 a. pradžia) Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje Trakuose

Altoriaus paveikslų kompoziciją veikė Lenkijoje plitusi ikonografija, Nyderlandų grafika (Aušros Vartų koplyčios Vilniuje paveikslas Švč. Mergelė Marija, 17 a. pradžia). Bažnyčios ir koplyčios buvo puošiamos šventųjų gyvenimą vaizduojančiais paveikslų ciklais, procesijų vėliavomis (Šv. Kazimiero gyvenimo siužetai Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje, 1636, dailininkas B. Strobelis, sunaikintos 1655). Daugiafigūrių siužetų ciklai puošė vienuolynų bažnyčių chorų sienas. Išliko po II pasaulinio karo apnaikinti sąlygiškų siužetų Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčios Vilniuje paveikslų ciklai (17 a. 8 dešimtmetis).

Baroko pasaulietinės tapybos išliko nedaug. Kristupo II Radvilos Liubčios pilies kunstkameros inventorius (1633) liudija didikų pilyse buvus paveikslų, vaizduojančių valstybei svarbius istorinius įvykius (mūšius, istorinių asmenybių portretus, pilių planus). Gausiai kurti reprezentaciniai, imaginaciniai ir epitafiniai portretai, dvaruose ir bažnyčiose kauptos portretų galerijos. Reprezentacinio portreto tipas ir kompozicija labai artimi baroko idėjoms. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elito reprezentaciniai portretai nuo panašių Vakarų Europoje skyrėsi sąlygiškesne kompozicija, portretuojamojo poza, pabrėžtinai išryškintomis valdžios arba užimamų postų insignijomis, įrašais ir herbais. Dvasininkai portretuose vaizduoti sėdintys (Vilniaus vyskupų galerijos portretai, 17 a. antra pusė), didikai – stovintys prie kolonos arba pusiau nuleistos užuolaidos fone, prie stalo, su insignijomis rankose, rečiau – raiti (Raitas Vilniaus vaivada J. K. Sapiega 17 a. pabaiga). Portretuojamieji dažniausiai vaizduoti sustingę, nenatūralių pozų, žiūrintys tiesiai į žiūrovą, be ryškesnės veido psichologinės išraiškos. Tokią kompoziciją lėmė kūrinio funkcija – portretai buvo skirti rūmų, bažnyčios arba vienuolyno galerijai (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono Jonušo Radvilos portretas, prieš 1655, M. K. Paco portretas Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje, 17 a. pabaiga, Nežinomas didikas 17 a. pradžia, Minsko vaivados A. Sluškos portretas, 17 a. pabaiga). Panašiai vaizduotos didikės (G. Sapiegaitės portretas, 17 a. pirma pusė, Kotrynos ir Marijos Radvilienių portretas, 1646) ir vienuolės (E. Radvilaitės portretas, abiejų dailininkas J. Schroetteris, 17 a. 5 dešimtmetis).

K. Z. Paco ir jo žmonos C. I. E. de Mailly Lascaris poriniai portretai (apie 1670, dailininkas G. D. Schultzas)

Dažniausiai portretus tapė pasimokę meistrai, jie kūrė ir ankstesnių portretų kartotes (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalkos K. Viesiolovskio portretas, 17 a. 3–4 dešimtmetis). Pusės figūros reprezentacinių portretų kompozicija nedaug skyrėsi nuo visafigūrių. Meniškumu, modelio psichologine charakteristika pasižymi valdovo dvare Lietuvoje dirbusių meistrų kūriniai (Švedijos karaliaus Jono III portretas, 17 a. vidurys, dailininkas P. Danckersas, K. Z. Paco ir jo žmonos C. I. E. de Mailly Lascaris poriniai portretai, apie 1670, dailininkas G. D. Schultzas), M. Palloni paveikslai (K. Z. Paco ir jo žmonos portretai, 1677).

Olandų ir prancūzų baroko portretui būdingas realizmas ryškus J. Schroetterio nutapytame Vilniaus pavyskupio M. Slupskio portrete (apie 1677). Imaginaciniuose portretuose vaizduoti šeimai svarbūs mirę giminaičiai arba bažnyčios, vienuolijos fundatoriai, kurių tikrieji atvaizdai buvo prarasti (Vytauto portretas Vilniaus katedroje, 18 amžius). 15–16 a. veikėjai tokiuose portretuose vaizduojami tam laikui būdingais drabužiais su charakteringa atributika, įrašais. 17 a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje paplito epitafiniai ir karstiniai portretai, dažniausiai tapyti ant vario skardos, kalti karsto kojūgalyje. Karstiniuose portretuose labiau pabrėžta vaizduojamų asmenų psichologinė išraiška (J. K. Bžostovskio epitafinis portretas Veliuonos bažnyčioje, apie 1648).

Portretų galerijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje žinomos nuo 17 a. antros pusės–18 amžiaus. Jos kurtos renkant išblaškytus įvairaus formato kūrinius (Pacų galerija) arba specialiai užsakant vienodo formato turimų portretų kopijas (Nesvyžiaus Radvilų galerija – ovaliniai portretai laurų vainike, apie 1730), kartais atvaizdai tapyti pagal kitų asmenų portretus (Kodeńio galerija, išformuota po 1857). Rinkti ir raižytų portretų rinkiniai (Boguslavo Radvilos giminės narių pieštinių portretų kolekcija, apie 1669, Kunigaikščių Radvilų šeimos portretai / Icones familiae ducalis Radivillianae, dailininkas H. Leibovičius, išspausdinta 1758). Fundatorių portretus rinko vienuolynai: kartūzų vienuolyne Berezoje (Bresto sr.) saugota Sapiegų šeimos portretų kolekcija (išformuota po 1832), Vilniaus Laterano kanauninkų vienuolyne buvo ovalių portretų kolekcija, vaizduojanti visų šio ordino lietuviškosios bažnytinės provincijos vienuolynų fundatorius (išliko pavieniai portretai).

Baroko laikotarpiu bažnyčios ir rūmai dažnai dekoruoti sienų tapyba. Geriausiai išliko Pažaislio kamaldulių bažnyčios freskų ciklai (1678–85, dailininkas M. Palloni). Freskoms būdinga įstrižinė kompozicija, įvairūs rakursai, siužeto įtampa, ryškios spalvos, ikonografijoje ryšku Švč. Mergelės Marijos išaukštinimo tema, koplyčios skirtos šventųjų stebuklams ir kankinystei (šv. Kristupo, šv. Romualdo, šv. Marijos Magdalenos de Pazzi, šv. Pranciškaus Saleziečio), koridoriuose pavaizduoti palaimintojo Bogumilo ir šv. Brunono ciklai. Dvi dramatiškas kompozicijas M. Palloni sukūrė Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje (Šv. Kazimiero karsto atidengimas, Stebuklingas Uršulės atgijimas prie šv. Kazimiero karsto, abu 1692). 18 a. pirmoje pusėje nežinomas tapytojas ištapė Šv. Stanislovo Kostkos koplyčią Šv. Jonų bažnyčioje, Šventosios Dvasios bažnyčios (abi Vilniuje) kupolą. Apie 1763–67 M. Sluščianskis sukūrė šv. Teresės Avilietės gyvenimą ir stebuklus vaizduojančių freskų ciklą Šv. Teresės bažnyčioje Vilniuje. Panašiais ciklais 18 a. antroje pusėje papuoštos ir kitos vienuolijų bažnyčios (Šv. Jurgio, Visų Šventųjų, Šv. Jonų, visos Vilniuje, Nesvyžiaus Dievo Kūno, Budslavo, Minsko sritis).

Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios Pažaislyje interjero fragmentas (1667–1712, dailininkas M. Palloni, skulptorius G. B. Merli)

Susiklostė nauja sienų tapybos kryptis, paveikta A. Pozzo traktatų (Perspektyva tapyboje ir architektūroje / Perspectivae pictorum et architectorum 1719). Tai iliuziškai tapyti altoriai (Šv. Teresės ir Šv. Jurgio bažnyčiose Vilniuje, daugelyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnyčių) ir skliautai (kvadratūra Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje Kalvarijoje, 18 a. antra pusė).

Sparčiai plėtota ir molbertinė tapyba. Daug altoriaus paveikslų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnyčioms sukūrė J. G. Berchhoffas (Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų Kauno katedroje, 17 a.), J. Jermaševskis (Šv. Pranciškus Ksaveras, Šv. Ignotas Lojola Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje, abu 1737), S. Czechowiczius (paveikslų ciklai Šv. Kotrynos, vizitiečių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje Vilniuje, kūrinių buvo Šv. Kazimiero bažnyčioje, Vilniaus katedroje, visi 1756–60).

Medaliai, grafika

Baroko stiliaus bruožų turi Vilniaus medalininkų H. Trilnerio (Jonušo Radvilos ir Sofijos Elžbietos vedybų medalis, 1617), J. Engelharto (Vladislovo IV karūnacinis medalis, 1633) kūryba. Vertingiausiu baroko grafikos palikimu laikytini T. Makowskio 17 a. pradžioje išraižyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų ir pilių planai ir miestovaizdžiai (Vilniaus, Kauno, Gardino, Nesvyžiaus, Biržų).

Taikomoji dailė

Išliko baroko taikomosios dailės dirbinių, dažniausiai bažnyčių vidaus įrangos detalių (Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios ąžuolinės plokštės, ložės, dalis sakyklos, apie 1650, Pažaislio kamaldulių bažnyčios buazerijos, 1675–94). Tamsaus medžio (ąžuolo, juodmedžio), aukso ir sidabro kontrasto estetika grįsti altoriai buvo kuriami 17 a. pirmoje pusėje (Šv. Kazimiero koplyčios Vilniaus katedroje altorius su sidabro skulptūromis, 1636, sunaikintas 1655, Budslavo bernardinų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios altorius, 1643–51, Gardino brigitiečių Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios altorius, dailininkas G. Zehelis, sunaikintas 20 a. antroje pusėje). 18 a. pirmoje pusėje Vilniaus drožėjai sukūrė meniškų auksuotų sakyklų su akanto ornamentu (Šv. Kazimiero koplyčiai Vilniaus katedroje, trinitorių, Šv. Jokūbo ir Pilypo, misionierių, Trinapolio bažnyčioms Vilniuje, Trakų, Mikailiškių, Gardino sr., bažnyčioms). Regentystės stiliaus altoriai išliko Šv. Jonų bažnyčios Vilniuje Auksakalių (1747) ir Šv. Onos (1745, 19 a. antroje pusėje perkeltas iš pranciškonų bažnyčios) koplyčiose.

Vilniaus katedros zakristijos kredensas (18 a. vidurys)

18 a. viduryje sukurta vertingų baldų su retų medienos rūšių faneruote ir intarsijomis (Vilniaus katedros zakristijos kredensas, pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į dangų, Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, Šv. Jonų, Šv. Ignoto bažnyčių Vilniuje baldai). Klestėjo auksakalystė, Vilniaus auksakalių cecho dirbiniai paplito visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Meistrai (L. Vilacas, D. Vitas, J. Laris, J. F. Schömnickas, J. K. Gronemanas) kūrė prabangias monstrancijas, relikvijorius, taures, stalo servizus, žvakides, aptaisus. Vertingas J. K. Gronemano pagamintas šv. Kazimiero sarkofagas‑relikvijorius (1747). 18 a. pradžioje prie cechų buvo kuriamos manufaktūros (audyklos, stiklo, akmens apdorojimo). 1722 O. K. Sanguškaitė-Radvilienė įsteigė stiklo manufaktūrą Nalibokuose (Gardino sr., veikė iki 1862), 1737 – veidrodžių manufaktūrą Urečėje, veikusią iki 1846. Audeklais garsėjo Kristupo Radvilos Slucke įkurtas kontušo juostų fabrikas (1767–1842).

K. Sapiegos antkapinis paminklas (apie 1631, M. Castello ir C. Tencallos dirbtuvės?) Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje Vilniuje

barokas

L: M. Matušakaitė Portretas XVI–XVIII a. Lietuvoje Vilnius 1984; Lietuvos architektūros istorija t. 2 Vilnius 1994; I. Vaišvilaitė Baroko pradžia Lietuvoje Vilnius 1995; V. Drėma Vilniaus Šv. Jono bažnyčia Vilnius 1997; A. Samalavičius, S. Samalavičius Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilnius 1998; LDK barokas: Formos, įtakos, kryptys / sud. R. Butvilaitė Vilnius 2001; E. Laucevičius, B. R. Vitkauskienė Lietuvos auksakalystė: XV–XVIII amžius Vilnius 2001; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Pažaislis. Menas ir istorija / sud. M. Paknys Vilnius 2005.

3089